Nuogas prieš visus, arba akys svarbiau nei žodžiai
Nuogas prieš visus, arba akys svarbiau nei žodžiai
2018 rugpjūčio 12
Žudikai emailai, arba kaip išvengti šiukšlyno inboxe
Žudikai emailai, arba kaip išvengti šiukšlyno inboxe
2018 rugpjūčio 13
Baimė kalbėjimo ir kaip ją išsigydyti

Baimė kalbėjimo ir kaip ją išsigydyti

 

“Z zzzzip!”, – ir burna lyg užsiūta. Stovite prieš auditorija, o lūpos (esate tai pajutę?) tarsi suspaustos užsikirtusiu užtrauktuku: nei pirmyn, nei atgal. Ką sakyti? Nuo ko pradėti? „Dievedievedieve!”

Kai į vieną kamuolį susipina troškimas pasisakyti ir noras įlįsti į sraigės kiautą, įdomios įžvalgos ir baimė nuvilti auditoriją, panika ir nepasitikėjimas savimi, gali išsipildyti net ir blogiausios pranašystės.

Stop! Ir jeigu nervinatės dėl to, bent jau nesigėdykite. Perimkite kontrolę į savo rankas. Visų prima, išsiaiškinkite, iš kur atsiranda tos baisios baimės priežastis ir tuomet ieškokite jai priešnuodžių.

Baimė yra instinktas

Yra du kalbėtojų tipai – vieni iš jų nervinasi, o kiti – melagiai @Mark Twain

Pasak JAV atliktų tyrimų, glosofobija, arba viešojo kalbėjimo baimė, vis dar pirmauja didžiausių žmogaus fobijų sąraše. Mirties baimė (nekrofobija), vorų baimė (arachnofobija), tamsos baimė (achlufobija) ar uždarų patalpų baimė (klaustrofobija), deja, vis dar gerokai atsilieka nuo savo lyderės.

2016 metų rugsėji „Statistic Brain“ tyrimų instituto atlikto tyrimo duomenimis, viešojo kalbėjimo baimė kamuoja apie 74 proc. amerikiečių. Įsitikinimas, kad vyrams šią baimę įveikti lengviau, yra apgaulingas – moterų, bijančių kalbėti viešai, skaičius vos 2 procentiniais punktais viršija vyrų skaičių.

Bestselerių autorius Scott Berkun savo knygoje „Viešai kalbančiojo išpažintis“ (Confession of a Public Speaker) teigia, kad viešojo kalbėjimo baimė – ji gimsta smegenyse, – susiformavo ne šiandien, o per kelis tūkstančius metų istorijos. Jos prigimtį autorius sieja su vadinamąja „blogiausia taktine pozicija“. Įsivaizduokit: jūs stovite vienas, atviroje vietoje, be jokios galimybės pasislėpti, be šarvų, be ginklo, o priešais – didelė grupė žmogiškųjų būtybių, dėbsančių į jus.

Taigi ši baimė nėra kažkas neįprasto, o tai, ką mūsų protėviai paliko mums apsisaugoti, kad nebūtume užpulti ir suvalgyti. Ši baimė yra natūrali mūsų apsauginė reakciją į stresą, prigimtinis instinktas. Ar išmoksime su juo susitvarkyti, ar ji sutvarkys mus – tai priklauso nuo kelio, kurį pasirinksime.

Viskas ne apie jus, o apie turinį!

Kol dar nesate žvaigždė, žinokite, kad žmonės susirinko ne pažiūrėti į jus, o išgirsti turinį. Beje, jūs ruošėtės pranešimui, tiesa? Jei nesiruošėte, kreipkitės pagalbos į poną Dievą. Neklauso? Grįžkite prie to, nuo ko pradėjote. Prisiminkite temą. Prisiminkite potemes ir pagrindinius argumentus. Prisiminkite, kaip repetavote.

Pagalvokite, ko siekiate savo pranešimu, kalba ar prezentacija. Galų gale žinokite priežastį, kodėl jūs šiandien kalbate šiai konkrečiai auditorijai. Kai apima stresas, fokusuojamės į save labiau negu į žmones, kurie mūsų klauso. Keiskite projekciją! Bet kuris pranešimas turi tris pagrindinius tikslus: ugdyti, įkvėpti, pralinksminti. Žmonės čia susirinko tam, kad gautų šių trijų elementų kombinaciją – duokite tai, ko reikia žmonėms.

Apsirenkite laiminčiu drabužiu

Karalius Saliamonas savo pamokymuose kėlė tokią mintį: „Jei nori būti laimingas, kasdien renkis naujais drabužiais“. Pagalvokite patys, kaip jaučiatės apsirengę naujus marškinius? Palaidinukę? Apsiavę naujus batus? Teisingai. Jaučiatės švieži, savimi patenkinti ir netgi, sutikime, šiek tiek pasipūtę. Naujas drabužis prezentacijos metu visuomet padeda. „Kita vertus, mes juk ne saliamonai, – girdžiu piktus priekaištus, – negi kiekvienai prezentacijai pirksiu naują kostiumą?“ Nesąmonė, aišku. Visų pirma, drabužiai turi būti švarūs. Patogūs. Ir nuteikiantys šventiškai. Einate kalbėti viešai – tai yra šventė ir jums, ir klausytojams. Būkite švarūs ir tvarkingi, – taip jausitės ir taip savo savijautą perduosite kitiems.

Apšilkite kojas

Šis patarimas nereiškia, kad reikia tučtuojau užsidėti vilnones kojines ar prisipilti pūslę karšto vandens. Apšilti kojas – tai primena atvykti į auditoriją anksčiau. Susipažinti su ja, kol dar nesusirinko pirmieji klausytojai. Pasirengti savo prezentacijai ir pasitikrinti, ar veikia organizacinė technika. Kartu apšilti kojas reiškia ir pasijusti šeimininku – tokiu, kuris kiekvieną įeinantį į auditoriją pasitinka šypsena ir ištiesta ranka pasisveikinimui: „Prašom sėsti, esate laukiamas ir mylimas“, „kava čia, tualetas – ten, netrukus pradėsime“. Paspauskite keletą rankų pirmiesiems atėjusiems, pasiteiraukite „kaip jaučiatės šiandien?“, „su kokiais lūkesčiais atėjote?“, „ko tikitės?“ Apšilimas prasidėjo – judame tolyn.

Giliai ir ritmingai kvėpuokite

Patys blogiausi dalykai, kuriuos girdime esant netvarkingam kvėpavimui – trūkinėjančios mintys, nukąstos žodžių galūnės, tarpusavyje nesirišantys argumentai ir pauzės vidury sakinio. Žmogus, kuriam trūksta oro, patiria tą pačią paniką kaip ir skęsdamas. Vos tik smegenys pajunta deguonies trūkumą, kyla noras blaškytis, šaukti pagalbos, žiopčioti – jokiu būdu ne kalbėti aiškiai, logiškai ir įtikinimai.

Dėl to verta atlikti kvėpavimo pratimus prieš einant kalbėti viešai: kvėpuokite diafragma – uždėkite ranką ant bambos: kai įtraukiate oro, pilvas turi pūstis. Jei kvėpuosite tik viršutine plaučių dalimi, deguonies gausite mažiau, ir galite pritrūkti oro užbaigti pradėtą mintį. Įkvėpkite giliai, kiek tik galite, sulaikykite orą mažiausiai 5 sek. ir iškvėpkite viską, kad plaučiai liktų tuštut tuštutėliai. Pakartokite įkvėpimus keletą kartų, atraskite savo ritmą. Pasiruošėte.

Stiklinė vandens – sėkmei

Vanduo yra pagrindinė pasaulio gyvybės ir energijos šaltinis. Stresas, nervai, gausus prakaitavimas sekina vandens atsargas. To pasekmės – džiūvanti burna, nepaslankus tars bato pado liežuvis, besiveliančios mintys, minčių šuoliai ir kalbos klaidos.

Kai žmogus jaučia troškulį, jo smegenų centrai – kaip ir trūkstant deguonies – ima skelbti aliarmo signalus. Užbėkite tam už akių. Išgerkite stiklinę vandens, o dar geriau – pasistatykite stiklinaitę ar buteliuką šalia ir gurkšnokite per trumpas pranešimo pertraukėles. Geriau susikaupsite, skaidriau veiks protas, būsite energingesni ir aktyviau nusiteikę.

Improvizuokite kuo greičiau

Kaip rašė medijų tyrinėtojas Marshallas McLughanas, tuomet, kai keičiasi viskas aplinkui, žmogus praranda sąlytį su pačiu savimi. Patekę į naują pasaulį, mes turime prisiimti naują identitetą. Užsidėti naują kaukę, pavirsti nauju savimi.

Esate patyrę jausmą, kaip sunku pradėti kalbėti, kai pranešėjas auditorijoje staiga atsisuka į jus ir sako: „O kokia būtų Jūsų nuomonė šiuo klausimu?“ Juk tuo momentu ir įvyksta aplinkos ir rolių pasikeitimas: tas, kuris buvo kalbėtojas, staiga nutilo ir tapo klausytojų, o jūs, ligi tol ramiai sau atlikęs laisvojo klausytojo rolę, staiga turite tapti kalbėtoju. Baimės priepuolis ištinka dėl to, kad tą trumpą akimirką, kai pranešėjas perduoda žodį, auditorija staiga tampa nevaldoma – ji lieka be vadovo. Ir jūs – tiktai jūs – galite paimti iniciatyvą į savo rankas.

Iš čia ir kyla patarimas: „improvizuoti kuo greičiau“, o tai yra, kuo greičiau jūs įeisite į savo rolę, tuo greičiau galėsite pasiekti numatytus tikslus. Kaip tai padaryti? Labai parasta: pasisveikinimas, prisistatymas, komplimentas publikai, temos pristatymas ir jos aktualumo pagrindimas. „Laba diena, gerbiamieji klausytojai. Mano vardas yra Vardenis Pavardenis, ir man didelė garbė ir malonumas šiandien pasikalbėti su jumis apie tai, kas jaudina kiekvieną, kuris patiria baimę kalbant viešai. Matau jūsų susidomėjusias akis ir žinau, kad trokštate išgirsti krūvą gerų patarimų. Taigi, leiskite pradėti…“

Nors ir netobulas, bet vertingas

Pabaigai galiu tik priminti – nebijokite savo klaidų. Niekas nėra tobulas – viešai kalbėdami klaidų padaro ir prezidentai, ir teisėjai, ir netgi patys garsiausi pasaulio viešojo kalbėjimo ekspertai. Klysti žmogiška, o perdėtas perfekcionizmas ir iki smulkmenų „atmuštas“ kalbėjimo, stilius, tonas, tembras ir žodynas paverčia mus robotais, prarandančiais žmogiškumą.

Nebijokite suklysti, o jei jau suklydote – atsiprašykite, o jei publika juokiasi – juokitės kartu su ja, juokitės iš klaidos, juokitės iš savęs. Jūs esate pakviestas kalbėti dėl to, kad turite pasidalinti kažkuo vertingu. Jūsų žinios, patirtis ir aistra, su kuria kalbate apie dalyką, kurį mylite, ir padaro jūsų pranešimą vertingu. Sutinkate? Žinoma.

O jeigu to dalyko nemylite, tai gal ir neverta apie jį kalbėti viešai? Kaip jums atrodo?


Teksto autorius „Person Premier“ konsultantas Tomas Staniulis

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Registracija
Prenumeruokite naujienas!

Norite pirmieji gauti:

Įveskite savo el. pašto adresą ir užsisakykite mūsų naujienlaiškį:

Naujienlaiškių užsakymas