Ei, ar paskolinsi savo reputaciją? Grąžinsiu!

„Suriesiu tave į ragą!”, arba mąstyk kaip žurnalistas
„Suriesiu tave į ragą!”, arba mąstyk kaip žurnalistas
2018 rugpjūčio 9
Aš tavim tikiu, o tu manim – ne
Aš tavim tikiu, o tu manim – ne
2018 rugpjūčio 12
Ei, ar paskolinsi savo reputaciją Grąžinsiu!

Ei, ar paskolinsi savo reputaciją Grąžinsiu!

 

Lietuvių kalboje žodis „paskolinti“ turi paniekos atspalvį. Jame nėra taurumo, todėl ir užkabina pavadinimo dviprasmybė. Nejaugi galima paskolinti garbę?

Norisi įgelti autoriui, kuris naudoja aukštojo pasaulio sąvokas apibrėžti žemiškajai miglai. Juk garbingasis „reputati“ – tai žodis, atsineštas iš senovės lotynų kalbos, reiškiantis „apmąstyti“, „pagalvoti prieš darant“.

Tuo tarpu mūsiškė „skola“ – viso labo lietuvių medkirčių legenda. Jos kilmė susijusi su žodžiu „skelti“. Medkirčiams kapojant mišką, skildavo šakos ir skiedros, pasitaikydavo įvairių sužalojimų, kartais – ir mirčių. „Skola – ne rona, neužgis“, – guosdavo senas medkirtys jauną, cypiantį iš skausmo ir spaudžiantį rankoje nukirstą pirštą. „Neužgis“, – dūsaudavo kaimo moterys, parvežus po audros medžio pritrenktą vyrą.

Gyvenime viskas paprasta. Padarei kažką bloga, turi atlyginti. Jei neturi resursų, gali užskaityti skolą. Geros reputacijos, garbingas žmogus grąžins skolą, blogos – ne. Bet čia paprasta gyvenime. O kalboje viskas gali būti kitaip.

Kaip kalbininkai keitė lietuvių požiūrį į pinigus?

Ši hipotezė remiasi falibilizmo filosofija, teigiančia, kad nėra neklystančios pažinimo instancijos, todėl mokslas yra atviras bet kokiems naujiems įrodymams. Bet kokios mūsų turimos žinios gali būti kvestionuojamos. Tuo ji ir yra žavi.

Jei pamenate, ikikarinėje ir pokarinėje lietuvių literatūroje gana dažnai buvo galima aptikti žodį „bar̃gas“, paprastai su veiksmažodžio „duoti“ ar „imti“ bendratimi, pavyzdžiui, „imti bargan“. Greičiausiai, kad šis žodis atėjo iš žydų krautuvėlių miestuose, Vilniuje ar Kaune. Senasis hebrajų „karah“ tą ir reiškė „prekiauti, derėtis“, tačiau mes, lietuviai, kaip didžioji dalis indoeuropiečių „h“ perkėlėme skiemeniu į priekį.

Antroji įtikinama versija, kaip žodis „bar̃gas“ galėjo pakliūti į lietuvių kalbą – per vokiečių ir prūsų pirklius, Klaipėdos uostą. Vokiečių kalboje „Borg“ reiškia „skola“, „borgen“ – skolintis, o ir dabartinėje anglų kalboje žinome ir „borrow“, ir „bargain“.

Kai pagalvoji geriau, ar nebūtų geriau, jei lietuviai iki pat šios dienos „imtų bargan“, „bargainintų“ arba „bargintų“? Mums nereikėtų „skilti“, „skelti“ ar „skaldyti“, ir dėl to paprasčiausiai justume mažiau rizikos. Taip būtų išspręsti priekaištai dėl menko lietuvių verslumo, finansinio išprusimo, nenoro prekiauti, skolintis, derėtis, parduoti, eksportuoti ir t.t.

Nebūsiu pirmas, kuris konstatuoja, kad Lietuvoje nėra derybų kultūros. Ją išnaikino Holokaustas, žydų ir lietuvių tremtis į Sibirą, turto nacionalizavimas ir sovietizacija. Paskutinius šios kultūros daigus DDT milteliais išpurškė kolchozai ir tuščios lyg po atominio karo parduotuvės. „Tu ateini tuščiomis kišenėmis derėtis su žmogumi, kuris neturi ką parduoti“, – paradoksali sovietinio žmogaus tragedija.

Taigi originali hipotezė ir kelia idėja, kad, jeigu senasis „bargas“ nebūtų sunormintas į sovietinę „skolą“, galbūt šiandien mūsų požiūris į pinigus būtų kur kas tauresnis. Galime daryti aiškią prielaidą, kad prie piniginių santykių Lietuvoje devalvavimo ir jiems susidariusios paniekos iš esmės prisidėjo ir kalbininkai.

Kas užmušė „bargą“?

Iš esmės už šio senojo indoeuropietiško žodžio išujimą iš lietuvių kalbos atsakingi du žymūs kalbininkai – Pranas Skardžius (1899-1975) ir neseniai į amžinąją kelionę iškeliavęs Vincas Urbutis (1929-2015).

Pirmasis iš jų buvo aistringas lituanistikos fanatikas, mūsų kalbos tėvo Jono Jablonskio raštininkas, nuo 1930 metų Kauno universiteto dėstytojas ir profesorius. Vienas iš pirmųjų jo veikalų buvo apie slavų skolinius lietuvių kalboje. Jo nuomone, slavizmas „bargas“ kilo iš rusiško „бор(к)гъ“, ar bent jau iš lenkiškojo „borg“.

Nenuostabu, kad iš Rusijos imperijos gniaužtų išsivadavusioje valstybėje, „bargas“ ėmė dingti iš oficialiosios vartosenos. Viskas, kas tariamai, buvo slaviška, Lietuvai netiko, nors, kaip pastebėjome anksčiau – šio žodžio kilmė galėjo būti lygiai taip pat vokiška ar hebrajiška. Sunku ginčytis su kalbininku, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad žemaičių tarmė ligi šiol yra išlaikiusi „bargą“ reikšme „imti skolon“.

Antrą kartą kaip slavizmą šį žodį sunormino Vilniaus universiteto profesorius V. Urbutis 1991 metais. Vėlgi – reikia atkreipti dėmesį į laikmečio dvasią – išsivadavusi iš sovietinių gniaužtų Lietuva troško apvalyti ir saugoti savo kalbą. Beje, V. Urbutis, kaip kalbininkais, pasižymėjo išskirtiniu radikalumu. Tai atsiskleidė jo knygoje „Lietuvių kalbos išdavystė“, išleistoje 2006 metais. Pasak profesoriaus, leidimas nelietuviškais rašmenimis rašyti asmenvardžius vietoj valstybine kalba užrašytų, ar net šalia sulietuvintų būtų lietuvių kalbos išdavystė.

Esą, tai kenkia pačiai kalbos dvasiai. V. Urbučio nuomone, žmogaus pavardė yra ne privati asmens nuosavybė, o vardyno, žodyno ir kalbos sudedamoji dalis. Štai jums ir „W“ rašybos lenkų kilmės Lietuvos piliečių dokumentuose problema. Lingvistiniai ir mentaliteto skirtumai.

Kur baigiasi dvasia ir prasideda mentalitetas

Taigi, kalba reguliuoja dvasią. Atrodo natūralu, kad, neegzistuojant privačiai nuosavybei, sovietmečiu iš viešosios vartosenos dingo sąvokos, susijusios su turtu, prekyba, finansų valdymo instrumentais. Skurdo visuomenėje iš garbingo gebėjimo derėtis liko tik pirkti, parduoti ir spekuliuoti.

„Duoti bargan. Nevartotina. Slavizmas, skolinys iš rusų kalbos“, – atmintyje atgyja Lietuvos radijo diktorės balsas. Kalbos pamokėlės. Taip ir girdžiu: „Sko-olinys iš rusų kalbo-os“. Kas nežinote, čia to paties J. Jablonskio pasiūlyta balsio „o“ vokalizacija („O“ lietuvių kalboje visuomet ilgas“), galimai atsinešta iš Suvalkijos lygumų.

Nors, jei žiūrėsi į giliąją etimologiją, semantiškai „bargas“ siejasi su proto-indo prokalbės šaknimi „ḱred dʰeh”, kur „kred“ reiškia „širdį”, visas junginys – „padėti širdį“. Lygiai taip pat kaip ir semitiškas „karah“.

Klausimas pamąstymui: „O už ką Jūs padėtumėte savo širdį?“ Tyla. „Už šeimą, už tėvynę, už artimą“, – nuskamba netvirti balsai. Dievą, vertybes, įsitikinimus. Gal būsto kreditą? Nepikta pašaipa.

Šiandien madingos sąvokos „kreditas“ reikšmė, kildinama iš senosios lotynų kalbos ir reiškia – „patikėti“, „pasitikėti“. Todėl mūsų politikų mėgstamas posakis „išnaudojome pasitikėjimo kreditą“ apskritai yra alogiška hiperbolė. Kaip tu gali „išnaudoti pasitikėjimo patikėjimą“?

Jeigu Luciano Pavaroti sudainuotų: „do-mi-sol-do-sol-mi-do“, skambėtų visai panašiai. Nebent remtumėmės senovės kabala, teigiančia, kad kiekvienas garsas turi ir skaitmeninę išraišką.

Bet tuomet ir skolos, skoliukės ir skolelės, paskolos bei paskoliukės (f***k, kaip nekenčiu finansinių deminutyvų!) stotų į absoliučiai priešingą gretą palyginti su bargu ar kreditu.

Kabalos gematrijoje balsiai neturi skaitmeninės išraiškos:

SKL=60+20+30=90

BRG=2+200+3=205

KRD=20+200+4=224.

Skaitmenine išraiška kreditas laimi. Lingvistine ir semantine irgi.

Vietoj išvadų 90<224

Galima būtų atsiprašyti už trumpą ekskursą į ezoterinę kabalą, bet esmė nuo to nesikeičia.

Semantiškai „skola“ kaip ir „skaldyti“ ar „skelti“ yra „patirti netektį“, nes suskaldyto daikto niekada nebesugrąžinsi. Tuo tarpu „patikėti savo širdį“ ir emociškai, ir metaforiškai skamba jautriai ir giliai. Juk „padėti“ širdį gali tik tuomet, jei ją turi (nesi atidavęs arba esi atgavęs). Antroji sąlyga – pasitiki imančiuoju, t.y. žinai, kad jis ją tikrai sugrąžins.

Štai čia ir ateina į pagalbą motušė Reputacija – „pagalvok prieš spręsdamas“, priešdėlis „re-“ reiškia „dar kartą“, pagalvok. „Reputati sitis bonis“ – buvo skelbiama Senovės Romos teismuose: „Apie Juos galvojama gerai“.

Reputacija negali būti perkama ar parduodama. Galite prieštarauti – žinoma, masinės informacijos priemonės gali priversti inertiškas bendruomenes negalvoti prieš priimant sprendimą. Komunikacijos trolių fabrikai gali paskatinti visuomenę jausti baimę, liūdesį, džiaugsmą, nepasitikėjimą ir spręsti šių emocijų pagrindu. Visgi uždaryti kritinio mąstymo į dėžutę dar nepavyko niekam, nors istorijoje bandymų būta.

Lygiai taip pat reputacija negali būti skolinama, perleidžiama ar duodama panešioti, nes ji yra paties individo teisė pergalvoti prieš priimant galutinį sprendimą. Pergalvoti apie naudą ir vertę, kurią jis tikisi gauti. Štai kodėl pavadinimas: „Ei, paskolink savo reputaciją!” nuskamba komiškai, pripažinkim.

Nesvarbu, ar privačiame gyvenime, ar versle, mes žadame ir grąžiname. Jei pildome pažadus, mūsų reputacija gera, ir tuomet kiti gali daryti prielaidą, kad taip elgsimės ir ateityje. Jeigu ne – skolinkis nesiskolinęs, – niekas negali nuspėti, kaip mes elgsimės, taigi mūsų reputacija yra bloga.

Mes neturime reputacijos – nėra ko net apie mus galvoti.


Straipsnio autorius: Person Premier eskpertas Tomas Staniulis

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Registracija
Prenumeruokite naujienas!

Norite pirmieji gauti:

Įveskite savo el. pašto adresą ir užsisakykite mūsų naujienlaiškį:

Naujienlaiškių užsakymas