9 frazės, į kurias investuoja lyderiai
9 frazės, į kurias investuoja lyderiai
2019 vasario 14
Marketingas mire, kaip klientui pamilti jus is naujo
Marketingas mirė: kaip klientui pamilti jus iš naujo?
2019 kovo 19
 
„G irdėjai? Kinijoje vyko panašiausio žmogaus konkursas? Kas laimėjo? Visi.“ Štai šitaip.

Nori atlikti socialinį eksperimentą? Repostink šį anekdotą ant savo „Facebook“ sienos. Nenori – gali papostinti kokį interneto juokelį apie juodaodžius, žydus, rusus ir lietuvius, KGB ar LGBT. Vienžo, padaryk triggerį, ir pažiūrėk, kaip į tai sureaguos tavo socialinis burbulas.

„Ai, gal ne, ačiū“, – jau regiu, kažkas purto galvą. „Friends‘ai to nesupras“, – pritari. Ir, staiga, lyg adata baksteli suvokimas: šitaip veikia autoimuninis režimas. Tai yra, prieš postindamas savo asmeninėje „Facebook“ svetainėje, nuolat klausi savęs, kaip į tai sureaguos socialiniuose tinkluose tūnantys follower‘iai. O hater‘iai?

Na, ir pamąstymui – ar girdėjai ką nors apie autocenzūrą?

Nuo socialinio aido iki autocenzūros

Socialinio aido dėsnis skelbia: „Jeigu jautiesi komfortabiliai skelbdamas savo nuomonę socialiniuose tinkluose, a priori žinai, kad tavo auditorija sutinka su tavo nuomone.“ Prieštarauk, bet šis dėsnis atskleidžia žmogiškosios būtybės menkumą – tu elgiesi taip, kad įtiktum savo socialiniam burbului.

Supermamytė intuityviai jaučia, kad mažylio nuotrauka „Instagram“ sulauks daugiau „Like“, jei bus atmerktos dangaus žydrynės akutės. Manekenė asmenukėje papučia lūputes lygiai taip pat kaip fitneso treneris – raumenis. Visi jie trokšta vieno – malonumo, arba kitaip – oksitocino, hormono, kuris gaminasi smegenys, renkant dėmesį, pagyras ir populiarumo taškus.

Malonumas, ko, pasak Aristotelio, nuolat trokšta socialiniai gyvūnai, t.y. žmonės, tinklo epochoje virto dominante. Malonumo principas, kuris, anot Zigmund‘o Freaud‘o leidžia pasireikšti primityvioms ir gyvuliškoms apraiškoms, spindi vis savo didybe – nesiliaujame spoksoję, kaip tūlas Maybach išgeria litrą aliejaus, juokiamės iš #challenge įšniurkšti į nosies šnervę pakelį cinamono ar prezervatyvą.

Paradoksas, bet socialiniai tinklai, kurie turėjo tapti demokratijos pažiba ir paversti mūsų gyvenimą malonesnį, lengvesnį ir laisvesnį, virto makabriška parodija. Iš vienos pusės – ji nuolat šeria juodžiausius žmogaus demonus – tuštybę, puikybę ir pavydą, iš kitos pusės – tarsi muses buria aplink save tuos, kurie mąsto, elgiasi ir subscribe‘ina nuomones, kurios neprieštarauja pagrindinei. Šitaip atsitinka pats baisiausias dalykas – kai visi ima galvoti panašiai, niekas per daug nebegalvoja. Tampame buka, tamsia ir neatsparia melui visuomene.

Kai žvilgteli atgaline data, amerikiečių rašytojas Kurt‘as Vonnegut‘as nemirtingoje utopijoje „Katės lopšys“ (1963) buvo velnioniškai įžvalgus. Jis rašė apie „karass“ – žmonių grupes, kurios yra susietos mistine žvaigždžių galia, net ir tuo atveju, jei jų tiesioginiai ryšiai ir nėra akivaizdūs. Kaip pavyzdžiai – šeima, draugai, bendramoksliai, parapijonys, bendrapiliečiai, etc.

Pačios blogiausios žmonių grupės, pasak rašytojo, yra „fake karass“, kitaip vadinti „grandfalloon“ – grupė žmonių, kurie dalinasi bendru identitetu ar tikslu, tačiau iš esmės jų nesieja jokie ryšiai. Prie jų galima priskirti Jehovos liudytojus, politines partijas, senųjų bičiulių draugijas ir asocijuotas struktūras, kitaip tariant, „granfalionas yra tai, kas lieka nulupus žievelę balionui“.

Kuo tai primena dabartinį „Fakebook“ pasaulį? „Karass“, natūralus žmogaus socialinis tinklas, arba socialinis karkasas, iš esmės nėra toks jau platus. Puikiai tą žinome: tėvai, pusbroliai, giminės, klasiokai, draugai, buvę ir esami kolegos, akademinės ir laisvalaikio patirtys, buvę ir esami klientai, kelios pažintys, atkeliavus su nauju hobiu, pomėgiu ar iššūkiu ir… viskas?

Jei atidžiau pasižiūrėsi į savo soc. tinklų medį, pamatysi, kad tą dalį, kuri lieka nupjovus organišką 300~400 žmonių šaką, sudaro pardavėjai, kritikai, oportunistai, pataikūnai, veidmainiai, tauškaliai, troliai ir pilnatiniai, atvažiavę niekieno traukiniu į paskutinę stotį.

Be to, reguliariai, prieš rinkimus, asmenines socialinių tinklų paskyras tuntais užplūsta apkūnios ir padažytos tetos, „padangiukų“ direktorės ir akademikai, pusplikiai ūsoriai ir sušukuoti jaunuoliai, politikai, politikieriai ir politikiukai, paskui juos – šluotos rikių.

Tad jei mūsų „granfalioną“ iš esmės sudaro tokia marga ir spalvinga publika, kodėl galvodami apie tai, ką papostinsime savo socialiniame tinkle, po velnių (!), vis dar galvojame, „ką žmonės pagalvos?“ Negi nesuprantame, kad taip tampame bjauriausio pasaulyje teroristo, – autocenzūros, įkaitu?

Visi skirtingi – visi lygūs

Dar vienas eksperimentas. Paprašyk draugo ar draugės, kad įrašytų „Google“ paieškos sistemoje tą patį raktažodį. Paspauskit „Paieška“. Pakartokit dar kartą, trečią? Nustebino? Daugelis nuorodų yra tokios pačios. Tiktai kodėl jos išsidėsčiusios skirtinga tvarka ir atrodo „pramaišytos“?

„Individualizavimo galia“, – taip XXI amžiaus technologijų šuolį apibūdino Eric‘as Schmidt‘as „Google“ direktorių tarybos pirmininkas. Pasak jo, dėl šios augančios galios ateityje interneto vartotojams taps vis sunkiau matyti ar vartoti tai, kas nėra adaptuota jiems.

Knygoje „Filter bubble“ Eli‘s Pariser‘s jau 2011 metais rašė apie tai, kad „Google“ skaičiuoja 57 signalus, kuriuos kaskart, prisijungdami prie naršyklės, mes pranešame apie save pasauliniam informacijos tinklui. Nors „Google“ šio skaičiaus niekuomet nepatvirtino, tačiau mes nuolat paliekame pėdsaką skaitmeninėje erdvėje – nuo bilieto rezervacijos „Ryanair“ iki viešbučio „Booking.com“, nuo „Forsquare“ iki „TripAdvisor“.

Jei „Facebook“ meta jums reklamą apie naują suknelę ar batus „Aliexpress“ parduotuvėje, išvada viena, – ne per seniausiai juos gūglinai. Išmanusis „Google“ algoritmas savo įpročių neatsisakys – 810 mlrd. JAV dolerių kapitalizacijos korporacijos tikslas surasti klientą ir pasiūlyti jam tai, ko jis ieškojo, ir, tikėtina, ieškos ateityje. Taip mes papuolame į dar vieną vartojimo kilpą – vartojame tai, ko ieškome, ir ieškome to, ką vartojome.

Kartas nuo karto pasigirsta miesto legendų, esą kažkas prie išjungto telefono paminėjo kažkokį prekės ženklą ir, staiga, žiūrėk, po pusdienio ar dienos netikėtai išlenda to paties produkto reklama. Rusijos interneto tyrimuose jau sklando šmaikštūs juokeliai: „Iš ryto palendu po dušu ir šaukiu: „B**t! Kur šampūnas?“ Įdomu, kodėl „Google“ reklamuoja tik pirmąją pageidavimo dalį?“

Tiesą sakant, „Google“ garso paieškos modulis aktyviai vystomas, ir šiuo metu kiekvienas iš mūsų dar gali šiuos nustatymus pakoreguoti savo asmeninėje „Google“ paskyroje. Tai galėtų būti vienas iš būdų bandyti apriboti savo veiklos matomumą mus persekiojančiam virusiniam algoritmui.

Apibendrinant, kad kaip mes bevadintumėme tą aplink mus besiformuojanti junginį – socialiniu burbulu, kilpa ar prekės ženklų „grandfalionu“ (tikrai ne „karass“), pats svarbiausias dalykas yra žinoti, kad jis egzistuoja. Tik tuomet tampa įmanoma jį suvaldyti.

Štai 2017 metų „Ipsos“ pateiktos apklausos duomenys liudija, kad apie 80 proc. rinkodaros ir marketingo specialistų jau vykdo veiklą socialiniuose tinkluose. Vadinasi, be visų mūsų draugų, pažįstamų, follower‘ių ir hater‘ių socialiniuose tinkluose sukasi šimtai ar net tūkstančiai reklamų, algoritmų, clickbite‘ų, chatbot‘ų ir beužgimstančių AI pardavėjų.

Ar dabar jau tampa aiškiau, kodėl kiekvienas iš mūsų turi sprogdinti savo socialinį burbulą? Nes jei to nepadarysi šiandien, ilgainiui tavo naujienų stream‘as taps nuobodesnis už kasryt prie veidrodžio spaudomą spuogą. Viskas, ką jame matysi – nesibaigiančia rutina tampančius prekės ženklus ir lygiai tokias pačias nuobodžias kaip tu asmenybes.

O žemiau – keli laiko patikrinti būdai, kaip sprogdinti savo socialinį burbulą:
  • Reguliariai „unfollow“ ir „block“ visus prekės ženklus, asmenybes, trolius, fake profilius, kurie tau atrodo įtartini, priekabūs ar koreguojantis paieškos algoritmą;
  • Reguliariai trink savo „Google History“ ir „Cookies“, taip išvengsi prekės ženklų, kurių nebenori vartoti reklamų;
  • Elkis netradiciškai, dėk „like“, „comment“ ir „share“ ten, kur algoritmas nesitiki, užkirsk kelią tavo profilio stereotipizavimui;
  • Tyčia spausk nuorodas ir domėkis tokiais dalykais, kurie apsunkintų „Google“ algoritmo personalizavimo galimybes;
  • Bent kartą per savaitę prisijunk prie naujos „Facebook“ grupės, kuria anksčiau visiškai nesidomėjai ir papostink ten savo nuomonę;
  • Bent kartą per savaitę drąsiai junk #AttentionWhore režimą (neversiu į lietuvių kalbą, čia visiems daugmaž aštuoniolika), ir papostink ką nors, kas sujudintų tavo socialinį burbulą;
  • Bent kartą per savaitę paprašyk savo draugų ar pažįstamų, kad uždėtų „like“ ant posto tau rūpima tema, kad prevenciškai užtikrintum savo pasirodymą jų stream‘e ateityje;
  • Naudok alternatyvią paieškos sistemą (e.g.„Bing“, „Yahoo“, etc.), jei ieškai turinio, kurio nenorėtum matyti dažniau, nei pats pasirenki (e.g. #HDporn, #BM, #BSDM, etc.).

Šiam kartui tiek. Jei turi daugiau patarimų, dalinkis!


Tomas Staniulis, „Person premier“ konsultantas, lektorius ir rašytojas, vedantis mokymus apie komunikaciją, organizacijų ugdymą ir tobulėjimą.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Registracija
Prenumeruokite naujienas!

Norite pirmieji gauti:

Įveskite savo el. pašto adresą ir užsisakykite mūsų naujienlaiškį:

Naujienlaiškių užsakymas