5 šviežios idėjos, kaip 2020-aisiais gerinti darbdavio įvaizdį
2020 sausio 9
 

N eslėpsiu, kai ryto sankryžoje išvystu švyturiuojantį greitosios pagalbos automobilį, pajuntu pagarbą jame sėdintiems žmonėms.

„Gerbiu tuos, kuriems pagalba kenčiančiam yra kasdienybė“, – mąstau, sėdėdamas kamštyje už automobilio vairo.

Ne, tai nėra vien tik pagarbi baimė, kurią įpareigoja įstatymas ir tvarka. Veikiau tai yra bendras visų mūsų pasitikėjimas, kad atsitikus nelaimei, niekas nesudarys kliūčių padėti mums.

Dėl to mes ir praleidžiame skubančius paramedikus, policininkus ar gaisrininkus. Dėl bendros idėjos – pagarbos ir pasitikėjimo, kuris jungia homo sapiens į darnų bendradarbiavimo tinklą.

Atsakomybės paradoksas

Pastaruoju metu pasitaikė galimybių empiriškai įvertinti daugelio Lietuvos organizacijų socialinės atsakomybės aspektus. Tarp daugybės mokymų įdomiausia buvo grupė, kurioje apie socialinės atsakomybės principus savo darbe diskutavo greitosios medicininės pagalbos tarnybos darbuotojai.

„Mes ir taip gelbstime žmones kasdien“, – šypsosi jie. „Rūšiuojame atliekas, sritis medicininė, todėl stengiamės mažiau naudoti plastiko, taupome elektrą, būtų gerai, kad ir greitosios automobiliai būtų varomi elektra, ekologiški…“ – žmonės kuria idėjas jau net neprašomi.

Tik man, stovinčiam lektoriaus pozicijoje, dar aktualesnis pasirodė filosofinis klausimas: ar visiems žmonėms vienodai lemta būti socialiai atsakingiems? Įsivaizduokim, pavyzdžiui, 1,5 etato už 800 eurų dirbantis paramedikas po 24 val. budėjimo pamainos pilsto Maltos ordino sriubą senjorams arba savanoriauja „Jaunimo linijoje“ (taip, ir tokių pavyzdžių yra).

Įdomi įžvalga, kad žmonės, kurių profesinis pasirinkimas yra susijęs su visuomeninėmis paslaugomis paprastai yra labiau linkę į socialinę atsakomybę. Ar nėra taip, kad, pavyzdžiui,  medikas, pedagogas, ugniagesys, policininkas, etc. iš principo labiau verti pagarbos vien dėl pareigų, kurias jie prisiėmė? Nesvarbu, kad kartais, verslo požiūriu, ir už ne visai adekvatų atlyginimą. Juk mes kalbame apie darnų bendradarbiavimo tinklą.

Pats nemaloniausias paradoksas ištinka tuomet, kai verslas aktyviai skelbia apie darną, ekologiją ir socialinę atsakomybę, o iš tikrųjų ieško neskaidrių būdų, kaip išvengti jam kliūvančios pareigos. Popieriaus gamybos bendrovės „Grigeo“, nukreipusios savo nuotėkas į Kuršių marias, krizė čia pats puikiausias to pavyzdys.

Apie 140 mln. eurų apyvartą, ir apie 14 mln. eurų pelno per metus vidutiniškai kraunanti bendrovė giriasi skirianti 1,2 mln. eurų aplinkosaugos projektams, kurie pasirodo yra tik „popieriniai“. O situacija, kuomet įmonė gauna paramą aplinkos taršai mažinti iš valstybės, ir tuo pačiu metu įžūliai meluodama vykdo aktyvią taršą, yra panašiau į vagystę iš Lietuvos gamtos ir jos žmonių.  Tokie dalykai pasitikėjimą ir pagarbą verslu nusmukdo į pačias žemiausias žemumas. Juoba, kad bendrovė, pasirodo, pernai už ekologiją dar buvo ir apdovanota.

Kaip susigrąžinti pagarbą?

Įsivaizduokite, turbūt nebūtų gerai, jei ugniagesiai, paramedikai arba policininkai dirbtų „Bolt“ pavežėjais. Tuomet, užuot važiavę gesinti Alytaus padangų bendrovės gaisro ar gelbėję avarijos sužeistuosius, pakeliui užsuktų užvežti savo klientus, grįžtančius po vakarėlio namo, į artimiausią kebabinę.

„Mums, visų pirma, reikia uždirbti pinigų“, – verslo požiūriu, šis papildomai uždarbiaujančių pareigūnų argumentas turėtų būti suprantamas. Juk jei verslininkai elgiasi socialiai neatsakingai, nemoka mokesčių ir ignoruoja darnaus bendradarbiavimo galimybę, neturėtume iš policininko ir ugniagesio reikalauti kažkokio ypatingo pasiaukojimo. Savi marškiniai arčiau kūno.

Aišku, nesinori linkėti, kad žmonės, kurie priėmė sprendimą dėl „Grigeo“ nuotėkų, patyrę insultą būtų vežami į kebabinę, o ne į ligoninę. Tik norisi tikėtis, kad ši verslo krizė, kuri gali lemti neatitaisomus verslui padarinius, pakeis kai kurių Lietuvos įmonių vadovų ir akcininkų požiūrį.

Šių metų pradžioje „Forbes“ paskelbė pagrindines socialinės atsakomybės tendencijas, į kurias verslas privalės reaguoti 2020-aisiais. Pati pirmoji tendencija – tiesos paieškos ir procesų skaidrumas.

Klientai, darbuotojai, o kartu – ir visuomenė jau ne vienerius metus tikisi verslo įmonių skaidrumo, ilgą laiką mums visiems buvo teigiama, kad sėkmingai judama tiesos link. Paradoksali realybė: apgaulingos naujienos, pseudo ar net piktybiškai kenksmingi socialinės atsakomybės veiksmai, mūsų nebetenkina. Atėjo metas pasakyti tai garsiai.

O dar garsiau už mus tai sakys Y kartos, o ypatingai – Z kartos jaunuoliai. Globalizacija ir pasaulio skaitmenizavimas šioms kartoms suteikė ypatingus ginklus – informuotumą, greitą reakciją ir gebėjimą naudotis socialiniais tinklais. Augantis vartotojų informuotumas realiai mažina korupcijos atvejus, o gebėjimas viešinti skaudžius atvejus apims ir socialinės atsakomybės procesus įmonėse. Nebeužteks vien tik girtis, kad esi socialiai atsakingas, reikės imtis realių pokyčių.

Ateinančių kartų akyse verslas išlaikys pagarbą tik tuo atveju, jei bus skaidrus, atviras, nemeluos, neapgaudinės ir iš tikrųjų demonstruos norą ir iniciatyvą keisti aplinką, kurioje mes visi gyvename. Juk skaidrumas yra pagrindinė darnios homo sapiens bendruomenės tinklo egzistavimo sąlyga. Ne kas kitas.


Tomas Staniulis, „Person premier“ konsultantas, lektorius ir rašytojas, vedantis mokymus apie komunikaciją, organizacijų ugdymą, tobulėjimą ir lyderystę.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Registracija
Prenumeruokite naujienas!

Norite pirmieji gauti:

Įveskite savo el. pašto adresą ir užsisakykite mūsų naujienlaiškį:

Naujienlaiškių užsakymas