Nematomo fronto kariai: kaip iš naujo prisijaukinti žmones?

„O ką tai reiškia… prijaukinti?“ – paklausė mažasis princas. „Tai jau seniai užmiršta sąvoka, – atsakė susimąsčiusi lapė. – Tai reiškia “užmegzti ryšius…” „Užmegzti ryšius?“ – nustebo princas.

„Žinoma“, – galiu atsakyti lapės iš Antuano de sent Exupery „Mažojo princo“ žodžiais. Trečioji karantino savaitė, norime mes to ar ne, dirbame iš namų. Sveiki, broliukai ir sesutės, čia aš, Tomas Staniulis, komunikacijos konsultantas, ir aš esu su jumis.

Ir lygiai taip pat kaip ir jūs siunčiu maldas gyvybes gelbėjantiems medikams. Lygiai taip pat kaip ir jūs piktinuosi trumparegiškais valdžios sprendimais. Kaip ir jūs kasdien užmiegu su laptopu, priaugusiu prie pilvo. Blic idėja – ta bendrovė, kuri sugalvos, kaip kompiuterį maitinti kūno riebalais, greičiausiai gaus Inovacijų prizą visuose kontinetuose.

Aišku, čia tokia autoironija, beje, bet gebėjimas pasijuokit iš savęs šiomis aplinkybėmis yra sveiko proto požymis. Šiandien visi mes esame nematomo fronto kariai – išskaidyti į miniatiūrinius kovinius vienetus. Kovojame prieš sunkiai įveikiamą priešą, ir pagrindinis mūsų tikslas yra susijungti per nuotolį.

„Alio, ar dar mane girdite? Trūkinėja ryšys? Nežinau, kas čia su signalu? Kas čia per triukšmas? Kodėl stringa vaizdas?“ Žiauru, ar ne? Komunikacijos amžiuje atkirsti nuo komunikacijos.

Vieni kitų bijantys. Ir vieni kitais nepasitikintys.

Post „New normal“, arba post–normalybė

Paradoksalu terminas „naujoji normalybė“, ekonomikoje išpopuliarėjęs po 2010–ųjų pasaulinė krizės, šiandien nebeteko savo prasmės. Man net pačiam keista, kiek daug, regis, prieš mėnesį kalbėjome apie aplinkosaugą, ekologiją, socialinę atsakomybę…

Kai kas, regis, nepirkdavo kavos plastikiniame puodelyje (saugom gamtą), kai kas – liovėsi imtis maišelius prekybos centruose. Šiandien gi, – šventasis naivume! – dabinamės plastikinėmis pirštinėmis, riešinėmis, antkojais, ceratiniais chalatais, kombinezonais ir prijuostėmis. Dėvime kelių sluoksnių plastikinius respiratorius, šalmus ir antveidžius – pasižiūrėkite aplink, tokia yra post–normalybė.

Ji skaudžiai pasityčiojo iš to, ką vadinome „new normal“: valgyti kamado angusą, su kompanija degustuoti božole, kaupti investicijas ETF fonduose, ar dukart per metus atostogauti užsienyje… Kur dingo mūsų draugiški pokalbiai ir pasisėdėjimai? Kur apsikabinimai, bučkiai ar šokiai?

Atrodo, kad grįžome į XIX amžiaus pabaigą – aplink tūkstančiai burnų, o kalbėti nėra su kuo. Ir net kai visa tai baigsis, mums teks iš naujo prisijaukinti vieniems kitus. Taigi trys principai, kurie padės tau tai padaryti.

1. Atvirumas. Bendravimas su žmonėmis yra būtinas. „Nerimas didėja netikrumo sąlygomis“, – teigia psichologai. O kalbėjimas apie tai, ką galime nuveikti, atsižvelgdami į laikmečio ribojimus, kuria pojūtį, kad kontroliuojame situaciją.

Kai kas sakys, kad taip mes apgaudinėjame savo smegenis, bet tokiu atveju mes tai darome nuolat. Žiūrėdami trilerį ar skaitydami įdomų detektyvą sąmoningai stimuliuojame smegenų neuronines jungtis tam, kad patirtume malonumą. Kodėl šio įgūdžio nepanaudoti bendraujant?

Ką daryti? Nepaisant to, kad esame įkalinti saviizoliacijos, kalbėkime su žmonėmis. Kai ima nerimas, baimė ar stresas, skambinkime artimiesiems ir pasakokime apie tai, kas verčia mus patirti stresą ir dėl ko mes taip jaučiamės. Tas pats galvoja ir žmonėms, ir vadovams, ir komandoms. Kalbėkite apie galimus scenarijus, tarkitės, klauskite, generuokite naujas idėjas. Dar kartą kviečiu grįžti prie mandagumo, etiketo ir mokytis vesti įdomų „small talk“. Geri komunikacijos įgūdžiai artimiausius tris mėnesius bus viena iš svarbiausių išlikimo sąlygų.

2. Antrasis principas. Reguliarumas. Postmoderniame pasaulyje, kuriame žaidimas buvo karūnuotas karalius, reguliarumas buvo netekęs vertės. Taisykles kūrėme „online“, o daug kas apskritai didžiavosi, kad nesilaiko jokių taisyklių. Oh, it‘s so boring. Šiandien reguliarumas yra pagrindinė post–normalybės vertybė. Kasdien žinodamas, kad tavo artimieji saugūs, pats jautiesi esąs saugesnis.

„Reguliarumo“ sąvoka veda į lotynų kalbos vadovėlį, „regularitas“, „regulare“, tai yra turėti taisykles, pastoviai. Reguliaraus yra tas žmogus, kuris ne tik susikuria taisykles, tačiau laikosi jų laike.

Ką daryti? Visų pirma, reguliariai kelti tikslus. Sau ir komandai. Reguliariai juos aptarti. Konferenciniai skambučiai – mažiausiai dukart per savaitę. Komandų ar grupių susirinkimai – mažiausiai kas dieną, o jei reikia – ir dukart. Skirstykite užduotis į informacijos rinkimo, analizės, kūrybines, technines, ugdymo, reguliariai sekite jų statusą ir matuokite rodiklius.

Kartoju: reguliarumas darbotvarkėje, reguliarumas komunikacijoje ir reguliarumas santykiuose – mums reikia išmokti prisijaukti post–normalybės kolegas, kurių fizinio kūno nebeliko, liko tik dvasiniai ir mentaliniai avatarai.

3. Na, ir galų gale trečiasis principas. Pozityvumas. MEMENTO: pozityvumą kuria galimybės ir tikimybės. Didžiosios krizės visais laikais kėlė iššūkių žmonijai. Tvanas, maras, cholera, Holokausas… Kita vertus, visų krizių metu homo sapiens tik sustiprino savo išgyvenimo instinktus. Dėl to ir išliko.

Ką daryti? Kai kalbi su žmonėmis, šnekėk apie galimybes. Kalbėk apie būdus, kaip galima padidinti tikimybę. Žadink jų instinktus, gyvastį, esminį energetinį pradą. Juk kalbėdami apie galimybes mes tą ir darome – stipriname savo išgyvenimo instinktą. Kaip tie senovės medžiotojai – šniukštinėjame, uostinėjame, ir, vos pajutę, kraujo kvapą, čiumpame nedelsdami.

Taip, kad sveikas „Naujasis Drąsusis Pasauli“, kaip kažkada skelbė Aldous Huxley: „Žodžiai gali būti skvarbūs kaip rentgeno spinduliai, jei naudosi juos prasmingai – durs kiaurai. Skaitai ir žiūrėk – pervertas“.

Tai kaip prisijaukinti žmones? „Reikia būti kantriam, – tarė lapė. – Ir pradžių įsijungsi „Skype“, nuimsi nuo kameros lipduką kameros, ir atsisėsi prieš laptopą…