Kodėl kvaila ieškoti gyvenimo prasmės
Kodėl kvaila ieškoti gyvenimo prasmės?
2018 rugpjūčio 12
Baimė kalbėjimo ir kaip ją išsigydyti
Baimė kalbėjimo ir kaip ją išsigydyti
2018 rugpjūčio 12
Nuogas prieš visus, arba akys svarbiau nei žodžiai

Nuogas prieš visus, arba akys svarbiau nei žodžiai

 

G alime ginčytis kiek tik norime, tačiau akimis mes pasakome kur kas daugiau nei žodžiais. Akimis pranešame, kad mylime, jomis pirmiausia pasakome, kad neapkenčiame. Iš akių gali sklisti ir begalinė šiluma – mylinčios motinos akys; akys gali padovanoti ir stingdantį šaltį – „Nyk iš čia!”

Neverbalinės komunikacijos mokytojai, kurie taip daug kalba apie tai, kaip mes turime atrodyti, kai kalbame prieš auditoriją, visuomet kalba apie stovėseną, laikyseną, rankas ir gestus. Bet jeigu norite iš esmės suvokti, kiek šis mokytojas išmano neverbalinius dalykus, paklauskite jo apie akis. Ir tuomet suprasite, kiek giliai jis yra įsigilinęs į aptariamą temą.

„Veidas yra proto atspindys, o akys – jo aiškintojos“ Mark Tulius Ciceron

Kodėl bijome žiūrėti kitiems į akis?

Viena iš didžiausių baimių, su kuria susiduria bet pirmą kartą prieš auditoriją atsistojęs asmuo – žvilgsnių miškas. Austrų psichiatras ir psichoanalizės pradininkas Sigmund Freud šią baimę siejo su bejėgyste ir sielos nuogumu. Savo knygoje „Sapnų aiškinimas“, kurioje buvo analizuojami pacientų patirtys, jis fiksavo vieną iš dažniausiai žmones kamuojančių sapnų naratyvų – nuogas prieš visus.

Pamenu vaikystėje pakankamai dažnai sapnuodavau tokį sapną, kad einu į mokyklą, ruošiuosi pamokai, sėdu į suolą, laukiu, kol mane mokytojas pakvies atsakinėti ir tuomet… atsakinėjimo metu pastebiu, kad mano kūno nedengia nė figos lapas. Kas seka paskui? Drovumas, juokas, sumišimas ir gėda. Atsibundu išpiltas šalto prakaito, tankiai alsuodamas, kone springdamas ir nuramina tik vienintelė mintis – tai buvo sapnas…

Ar esate kada nors sapnavę ką nors panašaus?

NE

TAIP

Tiktai nerauskite. Ir jeigu pasirinkote pirmą atsakymą, nemeluokite – savęs neapgausi. Tyrimų duomenimis, save nuogą viešumoje bent kartą yra sapnavę 4 iš 5 žmonių. Žinoma, šis sapnas toli gražu nereiškia, kad vieną dieną iš tikrųjų pamiršime apsirengti. Paprasčiausiai bijome viešai pademonstruoti savo pažeidžiamumą, nerimaujame, kad žmonės permatys mus kiaurai ir išvys tai, ką patys sau bijome pripažinti. Bet kas gi turi tokią galią įlįsti į vidų ir pamatyti slapčiausias mano mintis?

Kaip dėsto viešojo kalbėjimo entuziastai, pats paprasčiausias būdas susidoroti su viešumo baime atsistojus prieš auditorija – imti ir įsivaizduoti, kad viskas yra atvirkščiai –  prieš jus sėdi nuogi žmonės. Štai taip – imi ir įsivaizduoji! Tokius, kokius mama pagimdė. Ir iškart tampa lengviau.

Bet tam, kad galėtum juos tokius pamatyti, privalai išdrįsti pažvelgti. Jei nori pajusti auditorijos jėgą ir energiją, turi žiūrėti jai į akis. Psichologai teigia, kad siekiant abipusio pasitikėjimo, į akis reikia žiūrėti apie 70-80 proc. bendravimo laiko. Kaip tai padaryti neįsitempiant?

Dvi paprastos technikos

„Akys – tai sielos veidrodis, atspindintis viską, kas yra paslėpta; ir lygiai taip pat kaip veidrodis, jos atspindi asmenį, žiūrintį į jas“ Paulo Coelho

Įveikę pirmąjį pasipriešinimą, žengiame toliau. Žiūrėti kitiems žmonėms į akis – sudėtingas dalykas. Visų pirma, žiūrėdami mes prarandame energiją. Visų antra, žvilgsniai mus trikdo: klausantys, klausiantys, smalsūs ar nepasitikintys, tikintys ir abejojantys… Bandydami juos visus aprėpti, pastebėti ir atliepti, sudarysite nervingo, pasimetusio ir nepasitikinčio savimi žmogaus įspūdį. O to juk tikrai nereikia.

Pati lengviausia technika, leidžianti susitvarkyti su kylančiomis emocijomis – vadinamoji, švytuoklė. Jeigu stovime prieš auditoriją ir žiūrime į ją, stenkimės lygiai dalinti dėmesį visiems švytuoklės principu – lėtai vedame žvilgsniu akių linija pirmyn ir atgal, tvarkingai, pernelyg nestabtelėdami ties nė vienu iš klausančiųjų. Taip nuraminame save, sukuriame ritmą ir matome visų mus klausančiųjų reakciją.

O ką daryti, jei auditorija sėdi ne puslankiu? Kokių priemonių imtis, kai žmonių skaičius viršija įprastą kamerinę aplinką – 8, 10 ar 16 asmenų? Tokiais atvejais padeda technika ZET. Žvilgsniu perbėgame auditoriją pirmąja eile iš kairės į dešinę, vėliau vedame žvilgsnį skersai auditorijos į priešingą kampą. Galime grįžti kita įstrižaine. Kartojame tiek kartų, kiek reikia.

Aha! O kaip elgtis, jei susirinko net kelis šimtus galvų skaičių turinti auditorija? Jei stovite ant scenos ir matote tik milžinišką žmonių masę, kuri pasiryžusi įtraukti ir suvalgyti jus su visomis mintimis, būsenomis, jausmais, emocijomis ir metodikomis? Ramiai. Skirstykite auditoriją į trečdalius. Ir dirbkite akimis su kiekvienu trečdaliu atskirai.

Kai kas pataria dėl šventos ramybės į auditoriją pasikviesti sau artimą žmogų ir paprašyti jo, kad savo linksėjimu, šypsena ir atvira poza tiesiog palaikytų Jus, stovintį ant pakylos. Ar verta taip elgtis? Bet koks pagalbininkas auditorijoje padeda kalbančiajam. Tik aš rekomenduoju nepamiršti dar vieno svarbaus dalyko – pasistenkite pastebėti auditorijos lyderį. Visgi pagrindinė pranešimo žinia dažniausiai skirta jam.

Kelios gudrybės, kaip nuspėti pašnekovą pagal akių judesius?  

Akių kontaktas Vakarų kultūroje yra bene pati svarbiausia bendravimo forma – ji parodo, kiek mes esame  susidomėję savo pašnekovu, pokalbio tema, pačiu pokalbiu arba jo rezultatu. Čia tik Rytų kultūrose – Japonijoje ar Kinijoje – atvirkščiai, pernelyg atviras žvilgsnis gali būti suvokiamas kaip nepagarbos žvilgsnis, o akių nežiūrėjimas į akis simbolizuoja pagarbą ir atsidavimą.

Psichologai daug dėmesio yra skyrę akių judesiams ir padarę visai įdomių išvadų. Esą, jei pokalbio metu žiūrime daugiau į dešinę – pasitelkiame vaizduotę, jausmus, intuiciją ir kūrybiškumą, o jeigu į kairę – vadovaujamės racionaliuoju protu, logika, faktais ir analitika. Šios išvados vėlgi greičiausiai gimsta iš teorijos apie skirtingus žmogaus smegenų pusrutulius ir tai, kaip jie funkcionuoja atskirai ir tarpusavyje.

Aišku, sudėtinga prisiversti galvoti kairiu arba dešiniu smegenų pusrutuliu atskirai, tačiau asmeniškai man žemiau pateikta lentelė veikia: kai žvairuoju į dešinę, įjungiu vaizduotę, o kai šnairuoju kairėn – net pats nepajuntu kaip krypstu racionaliojo proto link.

Pasitikrinkite, o gal ir Jūs pastebėsite ką nors panašaus?
 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Registracija
Prenumeruokite naujienas!

Norite pirmieji gauti:

Įveskite savo el. pašto adresą ir užsisakykite mūsų naujienlaiškį:

Naujienlaiškių užsakymas