Vadovo guru I. Burokai ir menkės, arba kam mes vadovaujame?
Vadovo guru I. Burokai ir menkės, arba kam mes vadovaujame?
2018 rugpjūčio 8
Kaip rasti kryptį veiklos vertinimo girioje
Kaip rasti kryptį veiklos vertinimo girioje?
2018 rugpjūčio 8
Savo gyvenimo šeimininkė: iliuzija ar tikrovė?

Savo gyvenimo šeimininkė: iliuzija ar tikrovė?

 

Kaip dažnai mes jaučiamės savo gyvenimo šeimininkėmis, žinančiomis, ko norime ir kaip tai pasiekti, besinaudojančiomis slaptais moteriškais ginklais, tobulos žonglierės visuomenės lūkesčiais nesibaigiančiai virtinei mūsų socialinių vaidmenų: moteris, specialistė, vadovė, žmona/antroji pusė, mama, dukra, sesuo, draugė…

Kai tiek reikalavimų, darbų ir žmonių aplink, nenuostabu, kad nebelieka laiko sau, pamirštame, ko norime mes, ima kamuoti nuolatinis stresas, atsiranda nemiga, nuovargis, bloga nuotaika, gal net prasmingumo klausimas. Nesvetimi tampa ir vidiniai konfliktai: gavau paaukštinimą, labai tuo džiaugiuosi, bet jaučiuosi kalta prieš vyrą ir vaikus, kad jiems skiriu per mažai laiko.

Arba „plėšausi“, kad visiems būtų gerai, o stovime ant skyrybų slenksčio: kažkada buvę sielos draugai, tapome visiškai svetimi vienas kitam… Darbe tobulai „žongliruojanti karštomis bulvėmis“, namuose tampu neįvertinta, nesuprasta, o gal tie namai vieniši ir manęs niekas nelaukia… Alkana meilės ir švelnumo. Tartum žemė ima slysti iš po kojų…

UAB „Person Premier“ saviugdos programos „Savo gyvenimo režisierė“ autorė Loreta Vaičaitytė teigia, kad

tai, kas vyksta, galima vaizdžiai apibūdinti užtverta ganykla. Savo ganykloje tvirtai jodama ant žirgo prižiūriu visus žirgus ir jie manęs klauso. Jaučiuosi kontroliuojanti padėtį, šeimininkė. Tačiau medžiui užgriuvus ant vartelių ir žirgams išlėkus į atvirą, man nepažįstamą beribę kalnų, miškų ir upių teritoriją, pasimetu, išsigąstu ir nežinau, kurį žirgą vytis… Negaliu kontroliuoti to, ko nepažįstu! O juk reta pažįstame savo turtingą ir gilią prigimtį!

Anot transformacinės psichologijos praktikės Svetos Smertjevos, Vakarų visuomenė per tėvų auklėjimą, švietimo sistemą ir vėliau karjeros ugdymą žmonėse vysto vyriškumą, kuris padeda tapti sėkmingu karjeroje, organizacinėje, visuomeninėje veikloje. Tačiau moteriškumas, kuris padeda kurti ir palaikyti harmoningus, gražius santykius, slopinamas.

Anot Karlo Jungo, Sidros ir Halo Stonų ir kitų žymių psichologų, tiek vyrai, tiek moterys, turi moteriškumo ir vyriškumo bruožų. Tačiau jei kažkurią savo dalį užgniauži, neugdai, nepriimi, anksčiau ar vėliau ji tampa destruktyvi, pasireiškia ligomis, neprognozuojamais pykčio protrūkiais, neracionaliu elgesiu, įvairiomis priklausomybėmis.

Pavyzdžiui, mergaitės dažnai mokomos rūpintis kitais, nors niekas nemoko kaip rūpintis savimi. Taip susiformuoja stipri Geros Mergaitės subasmenybė, kuri rūpinasi, kad visiems būtų gerai ir visi ją mėgtų, tik, deja, savo pačios poreikių sąskaita. Kai moteris tampa mama, joje dažnai įsitvirtina Rūpestingos Mamos subasmenybė. Paradoksas: rūpestinga mama visada pritrauks tuos, kuriais reikia rūpintis (nesavarankiškas vyras, neapsisprendęs sūnus ar dukra, serganti mama ar kitas giminaitis, „pro pirštus“ atliekantis darbą kolega ir t.t.).

Atrodo, kas čia blogo, juk vaikams reikalinga rūpestinga mama, o vyrui smagu turėti pataikaujančią žmoną šalia?

Deja, kai moteryje dominuoja šios subasmenybės, ji pamiršta pasirūpinti savimi, ji tiesiog neturi pasirinkimo. Automatiškai priimamas sprendimas atlikti namų ruošos ar ofiso darbus, o ne ilsėtis, net ir stipriai pavargus ar skaudant galvai ar nugarai.

Tačiau savanaudiškumas, troškimas tenkinti savo poreikius (meilės, rūpestingumo, poilsio, turiningo laisvalaikio ir t.t.), kad ir kaip giliai užkastas, niekur nedingsta. Ir pagal psichikos dėsnius bando atkreipti į save dėmesį. Todėl moterį gali imti varginti migrenos, įvairių kūno dalių skausmai, ji gali pradėti chroniškai sirgti sloga ar bronchitu. Kiekvienai turbūt labai pažįstamas variantas, kai grįžti namo ir atrodo, dėl kažkokios smulkmenos taip supyksti ant vyro ar vaikų, taip garsiai juos aprėki, nors paskui gailiesi ir protu nesuvoki, ko taip įsiaudrinai.

Dažnai moteriai būdinga priklausomybė nuo saldumynų ar kavos. Atrodo, kas čia tokio? Kol galim pasirinkti, kada sustoti, nieko baisaus. Tačiau Sveta Smertjeva teigia, kad ši priklausomybė maskuoja nepatenkintą meilės, švelnumo, artumo poreikį. Argi ne maloniau būtų jį kompensuoti mylimo žmogaus masažu, šiltu apkabinimu, aistringu bučiniu, švelniu ir dažnu prisilietimu? Tik tai pasiekti reikia įdirbio, to nenusipirksi.

Kas gi atsitinka su moterimis ir vyrais, visuomenės „išmuštruotais“ visada būti stipriais, protingais, sėkmingais?

Profesinė sritis jiems tampa ganykla, kurioje jie jaučiasi saugiai kontroliuojantys padėtį. Tačiau artimų santykių kūrime galioja kiti dėsniai, tai – išėjimas iš jiems pažįstamos teritorijos, vartų atvėrimas į platesnį emocijų ir artumo pasaulį, kuris neprognozuojamas ir baisus, kadangi visi iki šiol tik mokė „neverk, nepyk, susitvardyk, valdyk savo emocijas“…

O artimame santykyje tampame pažeidžiami kaip vaikai su neišsakytais lūkesčiais ir baimėmis, praeities netektim ir skausmu, su kunkuliuojančiu puodu emocijų, apsinuoginame visomis prasmėmis, tad po to bet koks draugo/vyro nukrypimas į šalį, gestas, veiksmas, žodis gali tapti skaudžiu dūriu į širdį.

Mes – ne angelai, mes – klystantys žmonės. Tad santykių kūrimas su kitu žmogumi neatsiejamas nuo santykių kūrimo su savimi. Kai aš pažinsiu ir išmoksiu priimti save visokią – savanaudę, neracionalią, per storą ar per ploną, piktą, neužjaučiančią, netobulą, aš sugebėsiu priimti netobulumus ir kitame. Mūsų santykiai taps paprastesni, be „užaštrintų kampų“. Kai aš leisiu sau priimtinu būdu išlieti neigiamas emocijas (ne ant vaikų ar vyro), įtampa šeimoje pamažu atslūgs.

„Balsų dialogo“ daugiametė praktikė Sveta Smertjeva teigia, kad kiekviena iš mūsų turi potencialą tapti tikra, ne iliuzine savo pasaulio šeimininke, tik reikia pažinti, patirti ir priimti visą savo vidinį pasaulį, ne tik dominuojančias ir stipriai išlavintas asmenybės dalis. Tam naudojami įvairūs veiksmo metodai, nereikia ilgai „bėdavotis“ savo gyvenimu, bet saugioje aplinkoje jį „sužaisti“. Taip gydomos senos žaizdos, atsiveria nauja perpektyva, išsilaisvina daug jėgų, gyvenimo džiaugsmo, sveikatos, auga išmintis ir meilė sau, iš kitos erdvės kuriami ir palaikomi santykiai su artimaisiais.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Registracija
Prenumeruokite naujienas!

Norite pirmieji gauti:

Įveskite savo el. pašto adresą ir užsisakykite mūsų naujienlaiškį:

Naujienlaiškių užsakymas