„Suriesiu tave į ragą!”, arba mąstyk kaip žurnalistas

„Galite mane pakarti“, – pareiškė viena ministrė, nuvilnijus patyčių bangai feisbuke. Mums, cirkui, nuo to tik linksmiau, kai tuo tarpu pačiam atlikėjui kyla kartus noras ieškoti muilo, virvės ir taburetės.

Neieškokim šių savižudiškų atributų, neverta. Situacijų, kai kipšas trukteli už liežuvio ir nuskamba liapsusas, pasitaiko šimtui iš šimto. Tad tai, kas čia išdėstyta gali būti įdomu ir pradedančiajam politinių batalijų dalyviui, ir patyrusiam vilkui, viešųjų ryšių hariui poteriui.

Žinoma, čia jau iš bendro mandagumo aišku – padarei klaidą, – ištaisyk ir tučtuojau atsiprašyk. „Ups! Susivėliau! Atsiprašau!” – daug meno čia nereikia.

Senovės retorikos mokyklų auklėtiniai jau kadaise išskyrė keturias pagrindines pagrindines klaidas, kurios nutinka kalbų kūrėjams.

1. Lapsus linguae (liežuvio klaida). Kitaip tariant, susipynė liežuvis. Pavartojote ne tą formą ar linksnį. Sumaišėte sintaksę. Sumalėte žodžių pradžią su pabaiga. (Pvz., „Ne mano mėnesis, nebudėsiu“ v.s. „Ne mano mėnesinės, budėsiu“).
2. Lapsus calami (pieštuko klaida). Kas šiandien tampa lapsus clavis (klaviatūros klaida). Per skubėjimą praleidote, užmiršote ar nepastebėjote. Praleidote raidę, nepadėjote nosinės, iškraipėte žodžių prasmę, pavartojote žodį ne ta prasme ar reikšme, „sekretoriatą“ sumaišėte su „komisariatu“, ir, beje, interneto legenda „LIE+VA… TU!”
3. Lapsus manus (rankos klaida). Ši klaida būdavo tapatinama su raštininko dėmesio praradimu ir rankos nuovargiu, kai, raštininkui užsnūdus, plunksna nuvažiuoja toli už lapo kampo. Rašte lyg ir paprastos, tačiau kalboje šios klaidos itin varijuoja nuo „iš esmės nusišnekėjau“, „nesusiejau sakinio pradžios su pabaiga“, „pristigau logikos“ iki „nesugebėjau apibendrinti“, „nepadariau išvados“ ir „likau nesuprastas“.
4. Lapsus memoriae (atminties klaida). Nors ir kaip gaila, kartais paveda atmintis. Gali pasitaikyti visko – užmiršote, suklydote, „užkrito į smegenų kertę“, „stovi ant liežuvio galo“, o gal tiesiog – „prisiminsiu, paskui patikslinsiu“.

https://www.youtube.com/watch?v=o4oQqj1BFMw

Čia juk nieko baisaus, ar ne? Visi mes tokių klaidų darėme, darome ir darysime. Tik žinote, kuo skiriasi profesionalus kalbėtojas nuo mėgėjo? Tuo, kad pirmasis, tegul ir padaręs klaidą, ją fiksuoja, pažymi, atsiprašo, pasitaiso ir nebekartoja. („Ups! Atsiprašau. Liapsus lingva. Galiu pasitaisyti, ir važiuojam toliau?”

Tuo tarpu antrasis tik kvailai kikena, paniškai atmušinėja kritikos strėles, įsižeidžia, demonstruoja pasipūtimą arba apsiverkia.

Nors priežasčių to nedaryti – aibės.

O kas, jei „ekskiuzai“ negalioja?

Taigi! Vėl pagavot. Situacijų pasitaiko tokių, kad net nagus nori graužtis. Kas iš Jūsų svajojate atsidurti po aštriu žurnalistų E. Jakilaičio ar R. Miliūtės taikikliu TV studijoje? Kam norėtųsi išgirsti kritiškus, bet profesionaliai parengtus A. Perednio ar D. Žeimytės klausimus atsisėdus prieš mikrofoną? Kaip atsakyti į sudėtingą klausimą, ypatingai, jei jo nesitikėjote?

Atsakymas paprastas: „Mąstyk kaip žurnalistas“. Tai yra vienintelis kelias, kad nebūtum suriestas į ožio ragą. Stebėk juos. Tyrinėk. Ir skolinkis jų gebėjimus. Visų pirma, pomėgį žvelgti giliai ir nebijoti aštrių temos kampų. Antra, gebėjimą greitai papasakoti istoriją, kuri įdomi klausytojui ar žiūrovui. Trečia, kalbėti profesionaliai, etiškai ir įdomiai.

„To maža, – pasakysite, – geras žurnalistas, be viso to interviu dar ir ruošiasi“. Faktas. O kas trukdo pasiruošti Jums? Štai paprastas pratimas, kuris padės lengviau suprasti, ko norite iš interviu. Taip pat žinosite, kokioje zonoje atsidūrėte.

Mano interesų zona

Ši zona yra paprasta – tai yra klausimi, į kurį galiu lengvai ir paprastai atsakyti. Dažniausiai jie prasideda: „Kas?“, „Ką?“, „Kam?“ ir „Kiek?“ Klausimai, į kuriuos nereikia perklausti: „O ką Jūs turėjote omenyje?“

Tai kaip reaguoti? Visų pirma entuziastingai: „Šis klausimas man įdomus iš profesinės pusės! Galima pabrėžti: „Kaip savo srities profesionalui“, „Kaip vadovei/mokslininkei/specialistei…“ Viskas priklauso nuo kredibilumo, kurį norite suteikti savo tolesniems teiginiams.

Tai yra tai, kaip Jūs jaučiatės.

„Mano interesų zonos“ klausimai paprastai suteikia tris įdomias galimybes:

1. Praplėsti temų lauką. „ Iš vienos pusės socialinė politika yra glaudžiai susijusi su švietimo sritimi, ir su – kultūros, sporto, laisvalaikio ir sveikos gyvensenos sritimis, taigi ir su sveikatos apsauga“.
2. Pademonstruoti savo kompetenciją. „Ką tik tyrinėjom naujus emigracijos statistikos duomenis: 45 tūkst. žmonių pernai paliko Lietuvą, tai yra apie 120 žmonių per dieną. Reikia paklausti, kiek ir kokių programų įgyvendino 14 mūsų ministerijų, kad to neatsitiktų?“
3. Parodyti profesionalumą. Ir čia reikia nepamiršti, kad profesionalumas – tai ne tik profesinis meistriškumas. O noras ir ryžtas spręsti klausimą. Gebėjimas rasti sprendimą ir jį paaiškinti.

Ne mano interesų zona

Su šia zona yra sudėtingiau. Tai yra klausimai, kuris pranoksta Jūsų profesines ribas. Čia jau ne „lapsus memoriae“, ne atminties klaida, o paprasčiausiai „Nežinau, ką pasakyti“. Nepamirškite, kad klausimai, pranokstantys mūsų profesines ribas, dažnai susiję su prašymu pateikti vertinimą – veiksmų, sistemos, organizacijos, institucijos, vadovų.

„Deja, turiu pripažinti, kad šiuo klausimu iš esmės nesidomėjau…“ arba „Nesu kompetentingas pateikti išsamų šio klausimo vertinimą…“ – šios dvi lanksčios formuluotės leidžia numalšinti jauduliuką, kylantį viduje.

Ką daryti toliau? Svarbu nepamiršti, kad „Ne mano zonos klausimai“ suteikia mažiausiai dvi galimybes:

1. Pateikti savo nuomonę, pabrėžiant, kad ji nėra išsami ar oficiali.
2. Neteikti savo nuomonės, pabrėžiant, kad ji nėra išsami ar oficiali.

„Aš galiu pateikti savo, kaip specialisto vertinimą, tačiau iš anksto pabrėžiu, kad tai nėra išsami ir oficiali mūsų organizacijos pozicija.“

„Manau, kad aš susilaikysiu nuo komentaro šia tema, ji nepapuola į mano interesų zoną, ir nesu įgaliotas teikti oficialios informacijos šia tema“.

„Nėra tokio klausimo, į kurį neįmanoma atsakyti, išskyrus tą, kuris nepatenkina klausiančiojo smalsumo“ (@Bernard Shaw)

Pilkoji zona

Čia sukrenta kiti klausimai, kurie kelia ypatingai daug neaiškumų, be to, gali būti kontekstiškai susiję su klausimus užduodančiu asmeniu ar nepatogia situacija, kurioje atsidūrėte (pvz., turite komentuoti keblius, sudėtingus klausimus, dėl kurių nukentėjo trečiųjų šalių interesai).

1. Netiesioginiai klausimai:

• Kaip Jūs jaučiatės šioje situacijoje?
• Jūs, kaip žmogus, kokių pokyčių norėtumėte savo institucijoje?

2. Atviri:

• Kokių vertinimų sulaukėte iš savo kolegų?
• Kaip Jūsų vadovai reagavo į tokį poelgį?

3. Uždari:

• Ar bendravote su nukentėjusiaisiais po įvykio?
• Ar neplanuojate atsistatydinti?

Greitas patarimas: Pažymėkite, kad tai yra pilkosios zonos klausimas. Perfrazuokite klausimą ir paverskite jį savo interesų zonos klausimu.

Jeigu jaučiate, kad to padaryti nepavyks.

Atsakinėdami į netiesioginius klausimus pradėkite taip: „Mano nuomone, čia pilkosios zonos klausimas, tačiau atsakysiu vien tam, kad patenkinčiau Jūsų smalsumą…“ O tuomet rėžkite, kaip labai išgyvenate už klientus, kolegas, kolektyvą, organizaciją ar valstybę, tikslus, ateitį.

Atsakinėdami į atvirus pilkosios zonos klausimus, pradėkite taip: „Mano nuomone, čia pilkosios zonos klausimas, ir manau, kad šioje situacijoje nebūtų etiška teikti savo vertinimą kolegų, organizacijos ar vadovų atžvilgiu“.

Atsakinėdami į uždarus neišsidirbinėkite, sakykite „Taip“ arba „Ne“.

„Taip, mes susisiekėme su nukentėjusiaisiais iš karto po įvykio, šiuo metu vedamas dialogas ir derinami visi interesai“.

„Ne, neplanuoju. Manau, kad atsistatydinimas iš esmės situacijos nepakeis, o organizacijai, jos valstybėms ir tikslams kur kas naudingiau, kad likčiau savo poste ir kartu išsrėbtume visą košę“.

Žinoma, su ta sąlyga, jei košę žadate išsrėbti. O ne joje paskęsti.