Vadovavimas žmonėms: kodėl jiems patinka klausyti istorijų?

Pardavimų mokymai
Pardavimų mokymai: ar robotai sapnuos bonusus?
2018 rugpjūčio 12
Organizacinė kultūra
Organizacinė kultūra: kaip ugdyti gentinę lyderystę?
2018 vasario 22
Vadovavimas

Vadovavimas

 

N iekas negali pakeisti lemties, generole“, – pasakė adjutantas. Burtas buvo mestas, tad nuo šiol teks vadovautis dievų malone. „Mes turime pulti, nors mūsų pajėgos ir mažesnės“, – tvirtai pakartojo generolas.

Prieš lemiamą mūšį generolas pirmas nusprendė pulti priešą, nors jo žmonės juo abejojo. Pakeliui į mūšį jie sustojo prie šventyklos pasimelsti. Po maldos su kariais, generolas išsiėmė iš kišenės aptrintą auksinę monetą.

Dabar aš mesiu šią monetą, – pasakė jis, – jei iškris „erelis“, mes laimėsime, jei „skaičius“, mes pralaimėsime, tai ir bus lemties ženklas“. Jis išmetė monetą į orą ir visi sulaikę kvapą stebėjo, kur ji nukris. Iškrito „erelis“, kariai pajuto nepaaiškinamą jėgų antplūdį ir pasitikėjimą, puolė priešą ir jį nugalėjo.

Niekas negali pakeisti lemties“, – pasakė po mūšio adjutantas.

Tikra tiesa, – palingavo generolas, – tikra tiesa“.

Ir parodė monetą, ant kurios abiejų pusių buvo išgraviruoti „ereliai“.

Kodėl žmonėms patinka istorijos?

Kai mokymų vadovams metu su dalyviais diskutuojame apie šią istoriją, grupė paprastai skyla į tris nelygias dalis. Mažesnioji dalis sako, kad generolui manipuliuoti kariais yra įprastas dalykas, ir tai neturėtų stebinti. Viduriukas pastebi, kad manipuliuoti kariais nebuvo gražu, nes vadovui tai gresia prarasti pasitikėjimą.

Galų gale dauguma sutaria ties atskirąja nuomone, kuri iš esmės atspindi makiavelizmo („tikslas pateisina priemones“) ir Napoleono laikų („kare kaip kare“) principus. „Ei, žmonės, negi mes tokie savanaudžiai?“ – iškart norisi paklausti.

Bet įdomiausia ne tai. Naudojant istorijų pasakojimo metodą diskusijai provokuoti, išaiškėjo, kad mokymų dalyviai labai greitai susitapatina su istorijos herojumi, mistiniu „generolu“, ir ima galvoti apie save ir savo vadovavimą panašiose darbinėse situacijoje.

Lygiai taip pat kaip ir tu – skaitydamas šią istoriją. Ką jauti? Ar gali susitapatinti su „generolu“? Kaip vertini jo poelgį? Ką jauti, kai girdi, skaitai ar stebi įdomią istoriją? Kaip veikia tavo smegenys?

Pastarasis klausimas dar išmuša iš vėžių, tačiau pastaruosius dvidešimt metų neuromokslai komunikacijos srityje, galima sakyti, užėmė dominuojančią poziciją. Štai Princetono Universiteto Neuromokslų instituto profesoriaus Uri‘o Hasson‘o atlikta studija patvirtino, kad, pasakojant istoriją, kalbėtojo ir klausytojo smegenų aktyvumas supanašėja, nepaisant to, kad vienas savo žodžiais užkoduoja istoriją, o kitas – ją dekoduoja.

Kaip teigiama 2015 metų studijos išvadose, gerai papasakota istorija susieja operacinę žmogaus atmintį su procesine atmintimi. Tai yra, iš momentinės patirties perkelia į ilgalaikę, procesinę atmintį, kuria žmogus galės pasiremti vėliau, priimdamas sprendimus. Gera istorija ir jos metu suvoktos pamokos tampa matavimo instrumentu, kuriuo žmogus vėliau remiasi, vertindamas įvairias moralines aplinkybes.

Filosofiškai tariant, ugdo vertybes. Taip, istorija tikrai keičia žmones.

Kaip pasakoti gerą istoriją?

Nuo Aristotelio „Poetikos“ laikų žinome, kad gera istorija privalo turėti įžangą, dėstymą ir netikėtą pabaigą. Kartais net stebina, kad visi holivudiniai blockbuster‘iai ligi šiol kaldinami tą pačią schemą, kurią dar XIX a. aprašė vokiečių dramaturgas Gustave‘as Freytag‘as (vadinamoji dramos piramidė).

  • Pradžia. Ekspozicija, aplinkybės, drama, kurią lemia gėrio ir blogio konfliktas.
  • Dėstymas. Intensyvus veiksmas, auganti įtampa, kulminacija – gėris kovoja prieš blogį.
  • Konflikto išrišimas, pergalė arba pralaimėjimas (komedija ar tragedija, priklausomai nuo to, kokį rezultatą atnešė), sėkmės įtvirtinimas arba abejonė.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – taip sudėliotos ir Wiliam‘o Shakespeare‘o dramos, ir James‘o Bond‘o ar Luke‘o Skywalker‘io nuotykiai, sukurti visi serialai – nuo „Games of Thornes“ iki „The Breaking Bad“, sugalvoti visi anekdotai – nuo Čiapajevo iki Petriuko. Ekspozicija, kulminacija ir išrišimas. Vienas-du-trys.

Australų kilmės autorius Steve‘as Denning‘as, 12 knygų ir kone 700 straipsnių apie organizacijų kultūrą ir istorijų pasakojimą parašęs autorius, savo knygoje „Lyderio gidas po istorijų pasakojimą“ (Leader‘s Guide to storytelling), teigia, kad geras lyderis yra geras istorijų pasakotojas, svajonių kūrėjas ir vilties pardavėjas. Vadovavimas žmonėms, išmanant istorijų pasakojimo principus ir taisykles, tampa ne pageidautinu įgūdžiu, o būtinu.

Nes tai kuria pasitikėjimą. Šiandien, XXI amžiuje, kai visas mūsų gyvenimas yra sudėliotas iš tūkstančių istorijų mozaikos ant „Facebook“ sienos. Kai žmogus nuolat gyvena besikeičiančių naratyvų sūkuryje, vadovo-lyderio pasakojama istorija gali tapti patikimu inkaru.

Ar smalsumas gimdo moralę?

2012 metais JAV neuromokslininkas Paul‘as J. Zak‘as išleido vadybos pasaulį suintrigavusią knygą pavadinimu „Moralės molekulė“ („The Moral Molecule“). Savo išvadas mokslininkas grindė smegenų tyrimais, kurie parodė, kad istorijos pasakojimo metu auganti įtampa smegenyse padidina kortizolio lygį, o jeigu pagrindiniam herojui pajaučiame simpatiją, ženkliai padidėja oksitocino kiekis.

Sudėtingos tos mūsų smegenys, tiesa? Hormonas kortizolis gaminamas antinksčiuose, patiriant stresą ir esant žemam gliukozės lygiui (štai dėl ko vadovui prieš pranešant blogas naujienas kolektyvui, verta pasirūpinti bandelėmis).

Tuo tarpu hormonas oksitocinas gausiausiai išskiriamas meilės žaidimų ir orgazmo metu, tai yra neurotransmiteris, cheminis junginys, kuris perneša nervinį impulsą tarp nutolusių nervinių ląstelių.

Laimės formulę aptikę mokslininkai teigia, esą oksitocinas – tai laimės, malonumo, susijaudinimo hormonas. Pogumbrio neuronuose jis pradeda sparčiai gamintis, kai motina žindo kūdikį. Kai stebi savo žaidžiantį vaiką. Kai didžiuojiesi jo pasiekimais. Kai darai gerą darbą neatlygintinai. Kai dalini labdarą, užsiimi savanorystę ar teiki pagalbą tam, kuriam jos reikia.

Didesnės oksitocino dozės padidina jautrumą, bendrumo pojūtį, norą liestis, jaustis kažko didelio dalimi, stiprėja draugystės, brolybės ir meilės jausmai (ne veltui susintetintą šio hormono atmainą MDMA gatvėse ir klubuose siūlo narkotikų prekeiviai).

Istorijų pasakojimo atžvilgiu, pasak mokslininkų, yra dar įdomiau: jei pagrindinis istorijos herojus mums patinka, oksitocino smegenys išsiskiria daugiau, tuo tarpu, jei pagrindiniam herojui nejaučiame simpatijos, arba istorijos rezultatas mūsų netenkina, smegenyse ima dominuoti dar vienas hormonas – dopaminas. Jis skatina motyvaciją ir norą veikti. Štai dėl ko kartais pasižiūrėję net pusėtiną veiksmo filmą, jaučiamės pailsėję, atsigavę ir pilni jėgų.

Tą momentą, kai istorija pagauna mūsų dėmesį, užčiuopti nesunku. Atsiranda smalsumas, kablys, už kurio užsikabini ir nori klausytis toliau.

Jeigu mums pasiseka išsaugoti dėmesį ilgiau, kyla emocinis rezonansas su pagrindiniais istorijos herojais, sparti transmiterių – oksitocino ir dopamino, – gamyba po visas smegenis išnešioja pasitikėjimą, motyvaciją, viltį.

Šią būseną neuromokslininkai vadina „transportacija“, kuomet istorijos klausytojas yra taip susitapatinęs su personažu, kuomet detalės jam pradeda rūpėti mažiau. Pasitikėjimas yra toks stiprus, kad dėl to aukojama netgi logika – James‘as Bond‘as gali kovoti su blogiukų lyderiu ant milžinišku greičiu riedančio traukinio, ir tai žiūrovui atrodo praktiškai įmanoma.

Tad, jei jums atrodo, kad vadovavimo paskirtis yra kurti pasitikėjimą, mokykitės istorijų pasakojimo, mokykitės „transportavimo“, mokykitės žodžiai sukurti sprogstamąjį oksitocino ir dopamino mišinį. Jūsų žmonėms reikia motyvacijos, reikia pasitikėjimo, reikia malonumo.

Galbūt tai jiems ir suteikite?

Raktinės vadovavimo istorijos

Globali vadovų apklausa, kurią 2016 metais atliko konsultacijų bendrovė PricewaterhouseCoopers (PwC)  parodė, kad net 55 proc. vadovų įsitikinę, kad jų organizacijų augimą riboja būtent pasitikėjimo stoka. Pagalvokime, ar tai neliudija, kad organizacijų vadovai vis dar nemoka pasakoti istorijų, kurios keltų pasitikėjimą?

Kartokime dar kartą, mums reikalinga ekspozicija: aplinkybės, kurios yra įdomios ir artimos žmonėms; reikalingas smalsumas, kurį gali pagimdyti tarp istorijos herojų kylantis pokalbis, drama ar konfliktas. Mums reikia pasiekti kulminaciją, ir pateikti išrišimą, išvadą, arba moralą, iš kurio galėtų būtų galima pasimokyti.

Didysis istorijų pasakotojas, Argentinos rašytojas Jorge‘as Louis‘as Borges‘as, kadaise rašė, kad yra keturi pagrindiniai istorijų tipai, kuriuos žmonija pasakoja vieni kitiems nuo seniausių laikų. Pirmoji istorija apie meilę, antroji – apie laivą, ieškantį kelio namo, trečioji istorija pasakoja kelią į sostą, o ketvirtoji – apie Dievą, kuris buvo nukryžiuotas.

Analogiškai labai panašios pagrindinės raktinės vadovavimo istorijos yra šios:

  • Pirmoji istorija „Šviesi ateitis“;
  • Antroji istorija „Sudeginti tiltai“;
  • Trečioji istorija „Tramplinas į sėkmę“;
  • Ketvirtoji istorija „Paminklas praeičiai“.

Istorija „Šviesi ateitis“

Tai yra natūrali istorija apie verslo (veiklos modelį). Istorija apie meilę, apie tai, kas mes esame, kaip mes gyvename, ir kaip mes gyvensime ateityje. Ši istorija turi atsakyti į svarbiausius klausimus: kas yra mūsų klientas? Koks jis yra? Kokią vertę mes jam sukuriame? Kokia ekonomine logika vadovaujamės parduodami? Kokia yra mūsų veiklos kulminacija?

Tokio tipo istorija dažnai tampa nuobodi ir neįdomi, nes glaudžiai susijusi su skaičiais – pagrindiniais veiklos rodikliais. Maža to ji reikalauja įjungti ne tik naratyvinę logiką – kaip skirtingi elementai susijungia tarpusavyje, bet ir skaitmeninę logiką – ar susiveda skaičiai istorijos pabaigoje. Įdomumo tokiai istorijai suteikia ryškūs herojai ir intensyvus veiksmas, oksitocinas pradeda išsiskirti tuomet, kai pradedame kalbėti apie viziją, kokios norime, dopaminas – kai pradedame žingsnis po žingsnio aptarinėti iššūkius, kurie mūsų laukia.

Istorija „Sudeginti tiltai“

Tai yra organiška pokyčių istorija, kuri turi paaiškinti, kodėl tie veiklos būdai ir ta strategija, kuri anksčiau veikė be priekaištų, šiandien nėra sėkminga ir veda į pragaištį. Ją pasakoti vadovui yra pakankamai lengva, nes čia nereikia nei kurti, reikia tik prisiminti priežastis, kurios privedė prie poreikio keistis.

Ši istorija turi atsakyti į klausimus: kokie mes buvome iki pokyčių? Kokios aplinkybės mums padėjo ir kokios kenkė? Su kokiais konfliktais susidūrėme? Kaip išryškėjo blogio ir gėrio konfliktas? Kokia buvo kulminacija? Kodėl mes nusprendėme sudeginti tiltus ir judėti toliau? Negatyvi istorija apie netolimą praeitį sukelia kortizolio paūmėjimą, pasakojimas apie sėkmingą pokytį – padidina oksitocino kiekį. Kai įvykdei pokytį su komanda, visuomet nori pasidžiaugti, visuomet nori jaustis bendra kažko dalimi. Nori, kad tai nesibaigtų.

Istorija „Tramplinas į sėkmę“

Pirmosios dvi vadovavimo istorijos turi ir trūkumų – apie „Šviesią ateitį“ gali skambėti nepakankamai įtikinamai, deja, tai tik svajonės ir vizija. Antroji istorija turi ir neigiamą atspalvį, nes kalba apie dalykus, kuriuos norėtume pamiršti, žmonėms tai sukelia susirūpinimą, bet ne visuomet pozityvų aktyvumą.

Istorija „tramplinas į sėkmę“ ir yra apie tai, kas skatina pozityvų aktyvumą. Tai buvo pergalė, tai įvyko neseniai, turime tuo džiaugtis ir didžiuotis. Ši istorija bene paprasčiausia iš visų, nes nereikia išradinėti dviračio. Tai yra realu, tai įvyko ką tik, tai yra pergalė, prašom, štai herojai, o štai – rezultatai. Be to, kad paprasta, vadovui pačiam malonu šią istoriją pasakoti. Nes oksitocinas ir dopaminas lygiai taip pat gaminasi ir pasakotojo, ir klausytojo smegenyse. Pavyzdys užkrečia – norisi pakartoti.

Istorija „Paminklas praeičiai“

Ketvirtoji vadovavimo istorija yra mažiausiai organiška iš visų. Nors pagal pavadinimą ji lyg ir turėtų būti nukreipta į praeitį, iš esmės – nepamirškite, – ji pasakoja apie tai, kaip organizacija veikia šiandien. Organizacija keičiasi, atsiranda nauja vizija, naujas iššūkis, nauji tikslai. Kita vertus, žmonės vadovaujasi tomis pačiomis elgsenos taisyklėmis, įpročiais ir tradicijomis, kurias sunku pakeisti.

Kol nėra istorijos, kuri primintų žmonėms, kodėl prasidėjo pokyčiai, nėra lengva kurti naujas taisykles, įpročius ir tradicijas. Senoji kultūra priešinasi naujovėms, todėl yra reikalinga istorija apie garbę, apie organizacijos kūrėjus, apie istoriškai geriausią rezultatą, reikalinga legenda, kuri įprasmintų konkretaus etapo pabaigą ir naujojo pradžią.

Nepaisant to, istorija „Paminklas praeičiai“ yra įdomi net ir tam žmogui, kuris šią istoriją jau ne kartą yra girdėjęs, ir tam, kuris joje dalyvavęs, ir visiškam naujokui. Neuromokslininkai įrodė, kad išgyvenant sėkmę (e.g. apdovanojimą, pagerbimą, rezultatą) ar ją prisimenant (e.g. galvojant apie tai, prisimenant, svajojant), oksitocino pogumbrio neuronuose gaminasi kone identiškas kiekis.

Laikui bėgant jis, žinoma, mažėja, tačiau reguliarios ceremonijos ar ritualo metu pasakojama istorija gali padėti saugoti „Paminklą praeičiai“ ir komandos jausmą.

 


Norite pagerinti savo vadovavimo įgūdžius? Domina mokymai vadovams? Ieškote, kas galėtų pamokyti pasakoti istorijas? Skambinkite „Person Premier“. Tel.+370 5 264 7388, rašykite:




 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Registracija
Prenumeruokite naujienas!

Norite pirmieji gauti:

Įveskite savo el. pašto adresą ir užsisakykite mūsų naujienlaiškį:

Naujienlaiškių užsakymas