Vadovo guru I. Burokai ir menkės, arba kam mes vadovaujame?

Jos didenybė atsakomybė, arba kaip kalbėti su savo komanda?
Jos didenybė atsakomybė, arba kaip kalbėti su savo komanda?
2018 rugpjūčio 8
Savo gyvenimo šeimininkė: iliuzija ar tikrovė?
Savo gyvenimo šeimininkė: iliuzija ar tikrovė?
2018 rugpjūčio 8
Vadovo guru I. Burokai ir menkės, arba kam mes vadovaujame?

Vadovo guru I. Burokai ir menkės, arba kam mes vadovaujame?

 

Lietuvių darbuotojai iš esmės būna dviejų rūšių – burokai ir menkės. Jeigu siutina šis palyginimas, padarykite Alt+F4. Jeigu pavadinime neįžvelgiate ironijos, ji garantuotai skirta ne jums.

Disclaimer: atsilupėliams ir kretinams ši alegorija taip pat nėra adaptuota.

Pradžia

Mūsų darbuotojai iš esmės būna dviejų rūšių – burokai ir menkės. Burokai auga sausumoje, menkės nardo jūroje. Vieni sausi ir žemėti, kiti – slidūs ir gleivėti. Vieni sėdi kur pasodinti, kur pamesi, ten rasi, kiti – nesustodami neršia barstydami ikrus po visą biurą. Taip jau yra, kad gamtoje pilna ir vegetuojančių šakniavaisių, ir gyvaėdžių plėšrūnų.

Pripažinkime, kad tarp mūsų darbuotojų taip pat yra tokių, kurie mėgsta būti ten, kur sausa ir saugu, ir tokių, kuriems nuolat maga veržtis ten, kur ošia pavojinga jūros stichija. Kaip manote, kuriems vadovauti lengviau? Kam sunkiau?

Ir pagaliau – apie ambicijas – kokiems gi vadovaujate jūs?

Pakalbėkime apie burokus

Burokas – dvimetis augalas, o tai reiškia, kad šio tipo darbuotojai organizacijoje subręsta per 2–3 metus. Paprastai tai priklauso nuo to, kokioje žemėje augalas pasodintas. Jeigu darbinė aplinka tinkama, burokui netrūksta saulės (vadovo dėmesio), trašų (atsakomybės) ir drėgmės (motyvacijos), burokas gali leisti šaknis ir lapus, sutvirtėti ir subrandinti sėklas.

Jeigu vadovų dėmesio darbuotojui ima trūkti, jis nejaučia palaikymo ir šilumos, negauna užtektinai atsakomybės ir motyvacijos, ilgainiui gali apeiti ligomis, amarais, musėmis ir puviniu. Tokie burokai išsiskiria apvytusiais lapais, nuline iniciatyva ir ima skleisti negerą kvapą. Tad, mielasis vadove, jei šį kvapą užuodžia jūsų intuicija, imi tokį buroką ir rauni lauk. Rauplėmis ar kenkėjais aplipęs burokas paprastai netinkamas niekam, net kompostui.

Yra organizacijų, kurių užkaboriuose vis dar mėtosi pakirmiję, apipeliję ir apmusiję burokai – pagal tradiciją dar daugiau jų valdžios ar valstybės institucijose. 14–oje Lietuvos ministerijų, 60–yje savivaldybių ir bene 500–uose susijusių įstaigų burokų nors vežimu krauk. Kodėl nekraunam? Matyt, joks sąvartynas nepriima.

Atkreiptinas dėmesys, kad, nors ir nėra reiklūs dirvai ar klimatui, lietuviai burokai nepakenčia šviežiu mėšlu tręštos dirvos ir geriausiai auga neutralioje, gerai ir giliai įdirbtoje puveningoje dirvoje. Svarbu, kad rinka būtų begalinė, konkurencijos – jokios, pardavimai augtų patys, o grynuosius pinigus spausdintų printeris. Sujungtas su fakso aparatu, į kurį klientai siųstų savo nesibaigiančius užsakymus.

Tuomet burokas atlieka savo pagrindinę funkciją – šypsosi įraudęs ir patenkintas, kad gali gauti pinigus nepakrutindamas nė užpakalio raumens. Nė slieko neprimygęs.

Rūšiavimas

Burokai yra skirstomi į cukrinius, pašarinius ir maistinius. Pašariniai, kaip darbuotojai, paprastai yra riboto vartojimo. Jie neturi nei intelekto, nei mąstymo, nei nuomonės, juos naudojame įmonės pašarui, kasdienių operacijų rutinai, juos tarkuojame kasdieniam vinigretui (susitikimuose ir susirinkimuose), vartojame gausiai ir nesigailime netekę.

Iš maistinių burokėlių gaminame patiekalus savo klientams. Deja, maistiniai burokai, kaip ir darbuotojai, gali būti saldūs ir kartūs. Vieni pas klientą eina su šypsena ir užsidegę, kiti – it pipirą tarp dantų įsikandę. Geras vadovas turi žinoti, kada ir kokį burokėlį pasaldinti medumi, o kada ir iš kokio iškrapštyti tą pipiro dulkelę. Matyt, čia ir atsiskleidžia vadovavimo menas.

Na, o cukrinius burokus laikome veislei. Nors veisiasi jie retai ir dauginasi neproduktyviai. Iš jų gimsta naujovės ir inovacijos. Jie tarsi braškė ant torto ar kokoso drožlė ant pagrindinio patiekalo, svarbiausia, nepamiršti, kad kas per daug, tas nesveika.

Kaip bendrauti su burokais?

Svarbi sąlyga – lietuvis burokas gali būti raudonas ir žalias.

Jeigu burokas žalias

Variantas: A) žalias iš prigimties. Tai reiškia, kad darbuotojas tiesiog per „žalias“. Nesupranta užduoties. Neskiria jai pakankamai dėmesio. Neįsigilina. Trumpai tariant, „žaliuoja“ kaskart, vos išgirdęs vadovo pavedimą. Rekomendacija, gerbiamieji vadovai, paprasta – neįsitempkite. Pakartokite tai, ką sakėte. Pakartokite dar kartą. Pakartokite trečią. Paklauskite, ar suprato, ką suprato ir ką planuoja daryti toliau. Protingiausias atsakymas: „Supratau, įsigilinsiu, raportuosiu“. Juk iš tiesų jums nieko daugiau ir nereikia, ar ne?

Variantas B) žalias iš pavydo ar tulžingumo. Situacija dvejopa ir analizuoti sudėtinga. Pavydas gali kilti dėl kolegos (draugo, pažįstamo) pasiekimo. Užjauskite. Pagirkite. Pasakykite, kad jį vertinate. Priminkite praeities nuopelnus. Atsargiai užsiminkite apie galimybę perkelti į kitą lysvę, vagą ar darželį. Stebėkite, kaip reaguoja. Jeigu žalumą keičia švelnus raudonis, galite nurimti ir atsipalaiduoti. Viskas gerai burokas atgauna savo tikrąją veido spalvą…

Jeigu žaluma nepraeina, gali būti, kad jūsų burokas kenčia nuo tulžies. Lietuvių burokų genuose tulžingumas išauga kenčiant dėl neteisybės. Tiesa, neteisybę burokas suvokia kaip žodinių ir finansinių lūkesčių netesybas išimtinai jo atžvilgiu.

Verta įsiminti vadovams: labai dažnai lūkesčiai būna ne tik neadekvatūs, bet net ir neartikuliuoti. Plius lūkesčiai gali būti ir įsivaizduojami. Apie tai pokalbio metu liudija purkštavimas, prunkščiojimas, akių sukimas, „vyniojimas į vatą“ ir deklaruojamas noras rasti gyvenimo prasmę. Žiūri – toks paprastas lietuviškas burokėlis, beta vulgaris, o štai ima ir postringauja kažką apie „pokyčius gyvenime“, „profesinės sėkmės paieškas“, „gyvenimo prioritetų nustatymą“, „darbo ir laisvalaikio santykį“.

Bullshit. Visa tai liudija, kad buroką reikia gerai patręšti, palaistyti, nurinkti nuo jo stiebų amarus ir nurauti papelijusius lapus. Jei nepavyksta, yra galimybė perkelti į kitą lysvę (duoti naujų užduočių ar funkcijų) arba į tarką. Ji priima visokio dydžio ar formos šakniavaisius.

Jeigu burokas raudonas

Variantas A) raudonas iš pykčio. Dėmesio. Gerbiamas vadove, tai reiškia, kad jūs galite būti pykčio priežastimi, bet lygiai taip pat galite ja ir nebūti. Tipiškas burokas pyksta nes negali išspręsti jam kilusios problemos arba nežino, kas dėl jos kaltas. Patarimų ilgai ieškoti nereikia – pirmiausia, nuspręskite, ar burokas kaltas dėl problemos, ar ne. Paaiškinkite tai burokui. Pakartokite. Paklauskite, ar supranta… Kažkur jau girdėta, tiesa?

Jeigu nustatyti kaltę sunku, nes burokas kalba daug, bet nieko nesako apie problemos esmę. Algoritmas paprastas – penkių žodžių taisyklė: „Prašau man penkiais žodžiais pasakyti problemos esmę“. Jeigu manote, kad burokas kalba apie tai, kaip jis jaučiasi dėl tos problemos, bet nekalba apie jos esmę, pakartokite klausimą. Uždaras ciklas. Kartoti, kol pavyks.

Variantas B) raudonas iš pasitenkinimo. Sveikiname, jūs pasiekėte karjeros viršūnę! Jeigu visi daržo burokai raudoni iki negalėjimo, vadinasi, jūsų organizacija pasiekė savo apogėjų. Beje, nuo senų laikų burokėliai vertinami ne tik kaip daržovė, bet kaip ir vertingas vaistinis augalas.  Vadovams be galo įdomus faktas iš farmacinės srities: burokėlių pagalba galima išsigydyti hemorojų. Kur juos reikėtų talpinti gydimosi metu, dėl vietos trūkumo neaiškinsime.

Pakalbėkime apie menkes

Su burokais paprasčiau – kur pasodinai ten ir sėdi, tuo tarpu Atlanto menkės blaškosi nuo rytinių Šiaurės Amerikos krantų iki pat britų salyno, Biskajos įlankos, šiaurės ir Baltijos jūrų.

Menkė auga ilgai, pilnai subręsta ir neršti ima 3–5 gyvenimo metais, o išgyvena ir 8, ir 15 metų. Yra plėšrūnė, maitinasi krabais, kalmarais, dumbliagyviais ir kitomis gilumos žuvimis. Skirtingai nuo burokų, yra įpratusi ieškoti sau maisto ir į gyvenimą žiūri didelėmis alkanomis akimis.

Vadovui dažnai tai naudinga – kuo daugiau menkių, tuo daugiau grobio. Deja, auginti menkes fermoje atvirame vandenyne yra kur kas sunkiau nei daržoves aptvertame darže, – subrendusiai plėšrūnei reikia erdvės ir laisvės. Kurią kartais, pripažinkime, nenorime ar net bijome suteikti.

Maža to, kad stiprios, menkės yra slidžios ir gličios. Kai kurios iš jų užauga iki 2 metrų ilgio ir sveria kone 100 kilogramų. Tokia dugno galiūnė nežino ribų, nesibaimina naršyti konkurentų medžioklės plotuose, puikiai jaučiasi pavojaus akivaizdoje, nes visuomet žino, kad gali apsiginti.

Vadovui verta prisiminti, kad plaukiodamos pavojingais maršrutais, povandeniniais verslo ir valdžios labirintais, menkės gali apsikrėsti parazitais. Lojalumo praradimas pats mažiausias iš jų. Pagalvokite apie rimtus priešnuodžius.

Rūšiavimas

Menkės skirstomos į tas, kurios plaukioja giliau ir į tas, kurios plaukioja sekliau. Pirmosios – greitos, akylos ir drąsios, nesibaimina pulti užuodusios kraują, puikiai orientuojasi tamsoje, tačiau dažniau susižaloja ir patenka į tinklus ar ant meškerės kablio. Antrosios – kylančios į šviesą, prarandančios savo įgūdžius ar net akylumą, kartais pusžlibės, o kartais sunkiai prisitaiko prie inovacijomis knibdžančios verslo ekosistemos.

Pirmųjų labai gailime, kai stimpa prisirijusios sunkiųjų metalų, pesticidų ar cheminio ginklo atliekų. Kita vertus, senovės žvejų patarimas sako: „Tas, kas nori sugauti rekordinę menkę, turi ieškoti paskendusių laivų liekanose“. Štai dėl ko siunčiame savo stipriausias menkes didžiausiems klientams, seniausiems klientams, šlovingiausiems klientams, buvusiems klientams. Siunčiame atidžiai kaip torpedas – diena, savaitė ar mėnuo po konkurentų mailiaus vizito.

Antrųjų taip pat labai gailime, tai atsitinka tuomet, kai menkės prarandą uodegos galą, peleką ar žiauną. Su jomis galime atsisveikinti išleidžiant į užtarnautą poilsį arba perkeliant į ugdymo sekciją – šį kartą jau mūsų mailiaus.

Kaip bendrauti su menkėmis?

Jeigu menkė neria į gylį, galimi du variantai: arba ji ieško saugumo, arba ją kamuoja baimės jausmas.

Variantas A) ieško saugumo. Net ir puldami naują grobį plėšrūnai tikisi saugumo. Noras pelnyti didesnį kontraktą, premiją ar bonusus visuomet yra sveikintinas. Vadovas turi mokėti paskatinti, paploti per petį ar padrąsinančiai šyptelėti net ir tuo atveju, jei siūlomu veiksmų planu jis ir abejoja. Labai svarbu neriančiai į gylį menkei parodyti pasitikėjimą, palaikymą ir pabrėžti: „Visuomet gali ateiti pas mane pasitarti“.

Kita vertus, vadovo pareiga yra vertinti, kiek giliai yra neriama, koks yra galutinis nėrimo tikslas, ir, žinom, kiek laiko truks išnerti. Versle būna atvejų, kad dugnas yra taip toli ir taip giliai, kad kartą nėręs gali ir neišnerti. Todėl vadovo darbas yra kalkuliuoti resursų sąnaudas ir laiku pasakyti savo menkei: „Klausyk, nesivaikyk to didžiulio grobio, čiupk tai, ką valgysim rytoj, o ne po mėnesio ar metų“.

Variantas B) kamuoja baimės jausmas. Kartais nerti į  gylį ir slėptis mes užsimanome tada, kai jaučiame, kad mums gresia konkretus pavojus. Kaip vadovas, jūs turite padėti menkei įvertinti, ar saugumas ir galimos rizikos yra pamatuotos, ar ne. Darbuotojo horizontas gali būti ir dažnai yra siauresnis, mažiau spalvingas, o kartais – netgi plokštesnis. Nebijokite skirti laiko regimo horizonto aptarimui.

Juo labiau, kad, sudužus vežimui burokai išbyrą iš jo it rieduliai, o ištikusi krizei versle, menkės neria gilyn, įsikimba į tvirčiausią žolę ir laikosi įsikibusi dantimis, kad nenuneštų srovė. Juk po vandeniu stichija slopsta, susimaišo su kitomis srovėmis, galų gale – su jomis atkeliauja ir, moliuskai, ir vėžiagyviai, ir plekšnės. Baimės šiurpo kamuojamai menkei kartais užtenka duoti komandą „Griebk!“, ir šiurpulys dingsta.

Jeigu menkė neria į seklumą, nieko nepadarysi, – ji ieško lengvesnio kelio medžioklei. Variantų ne tiek jau ir daug – arba pavyks ir liks bent šioks toks grobis, arba ne – išplaukus iš saugių vandenų, pasikeis deguonies kiekis, menkei išsprogs pilvas ir ji numirs. Kaip vadovas, aš visuomet bandyčiau perspėti ir informuoti apie pačią blogiausią perspektyvą, tačiau čia jau palikite savo nuožiūrai.

Pabaigai – du klausimai 

Pirmasis Kaip Jūs nusprendžiate, kokie jūsų darbuotojai yra burokai, o kurie menkės?

Antrasis Kaip manote, kodėl net 20 proc. lietuvių virtuvės karaliaus titulą suteikia tradiciniams barščiams, ir tik 3 proc. kaip mėgstamiausią sriubą įvardija žuvienę?


Straipsnį parengė „Person Premier“ ekspertas Tomas Staniulis

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Registracija
Prenumeruokite naujienas!

Norite pirmieji gauti:

Įveskite savo el. pašto adresą ir užsisakykite mūsų naujienlaiškį:

Naujienlaiškių užsakymas